Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis – ne tik brolis ir sesuo, bet ir dvyniai, geriausi draugai bei kūrybiniai partneriai. Indrė rašo istorijas, Martynas jas iliustruoja, o jų bendro darbo rezultatas – vaikų pamėgtas marmių pasaulis.
Šis kūrybinis duetas susiformavo 2017 metais, kai pasirodė jų knyga „Didžiosios tvoros paslaptis“. Vėliau skaitytojus pasiekė pirmoji knyga apie marmius – „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“. Ji sulaukė didelio populiarumo, buvo perkelta į teatro sceną, o Martyno iliustracijos įvertintos Jungtinės Karalystės „The Cheltenham Illustration Awards“ apdovanojimu.
Bėgant metams „Marmiai“ tapo viena sėkmingiausių lietuviškų vaikų knygų serijų. Šiuo metu ją sudaro devynios knygos, o naujausias leidinys vadinasi „Marmiai. Myliu tave“. Visų serijos knygų tiražai buvo ne kartą kartojami. Kūrėjai taip pat išleido skaitytojų pamėgtas istorijas apie Šikšnosparniuką.
Kūryboje abu jaučiasi lygiaverčiai
Nors Indrė ir Martynas pasidaliję pagrindinius darbus, jų teigimu, rašytojos ir iliustruotojo vaidmenys nėra griežtai atskirti. Martynas mano, kad galėtų parašyti trumpą istoriją, nes turi lakią vaizduotę, tačiau Indrės gebėjimais iliustruoti tokį kūrinį abejoja. Indrė šią mintį priima su humoru, sakydama, kad jos piešiniai galėtų būti neprofesionalūs ir kreivi.
Martynas pabrėžia, kad abu yra vieno kūrinio bendraautoriai. Jei jis susiduria su iliustravimo sunkumais, Indrė nupiešia eskizą ar pasiūlo idėją, o jis ją profesionaliai perkelia į galutinį piešinį. Kai Indrė nebežino, kaip tęsti tekstą, brolis padeda vystyti siužetą.
Knygos „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“ idėja taip pat gimė iš tokio bendradarbiavimo. Indrė norėjo rašyti apie ekranų žalą, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti. Martynas pasiūlė siužeto kryptį, kuri vėliau virto istorija. Naujausios knygos „Marmiai. Myliu tave“ atveju Indrė sugalvojo viršelį, o Martynas jį nupiešė.
Geltonasis marmis iš pradžių netiko Martyno estetikai
Derėtis kūryboje jiems nėra naujiena. Indrė pasakoja, kad būtent jai teko įkalbėti Martyną pradėti iliustruoti vaikų knygas. Tuo metu jis daugiausia dirbo su suaugusiesiems skirtais projektais ir nemanė, kad sesers pasiūlymas bus geras. Vis dėlto pirmoji knyga sulaukė sėkmės, todėl abu suprato, kad sprendimas imtis vaikų literatūros buvo vienas geriausių jų gyvenime.
Martynas prisimena, kad jam nepatiko ir Indrės pasiūlymas knygoje „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ vieną veikėją pavaizduoti geltoną. Jo sukurtoje estetikoje marmiai turėjo būti tik juodi, todėl geltonasis veikėjas iš pradžių atrodė nederantis. Tačiau istorija apie kitoniškumo, savęs ir kitų priėmimą buvo tokia svarbi, kad iliustruotojas neprieštaravo. Geltonasis marmis tapo reikšminga knygos dalimi.
Idėjos gimsta stebint kasdienybę
Indrė ir Martynas turi šimtus minčių istorijoms, tačiau naujos knygos idėja išryškėja tada, kai prie jos vis sugrįžta kalbėdamiesi ir ją apmąstydami. Indrė sako, kad kartais mintis tiesiog netikėtai pasirodo ir tampa nebeišleidžiama iš galvos – ji auga, plečiasi, kol susiformuoja į vientisą pasakojimą.
Rašytoja save vadina stebėtoja. Ji seka praeivius, įsivaizduoja jų pokalbius, pastebi balandžius, medžius, šviesas languose ir už jų vykstančius gyvenimus. Įkvėpimo ji randa ir išgirstuose žmonių pasakojimuose. Įdomiausias mintis Indrė užsirašo telefone, o dalis jų vėliau tampa knygomis.
Pasak Indrės, jos istorijose dažnai atsispindi asmeninė patirtis. Tai ypač aišku devintojoje marmių knygoje „Myliu tave“, kurioje veikėja Aga laukia šeimos pagausėjimo, patiria smalsumą, pavydą ir pyktį.
Šią istoriją įkvėpė pačios Indrės išgyvenimai. Laukdama antrojo sūnaus, ji augino pusantrų metų pirmagimį Vincentą, kuris iki tol buvo vienintelis šeimos vaikas. Gimus broliui Bernardui, berniukas sunkiai priėmė pasikeitusią situaciją. Pirmą kartą pamatęs naujagimį, jis net paprašė jį išnešti.
Indrė norėjo padėti vyresniajam sūnui suprasti, kad tėvų meilė jam nesumažėjo, o naujo šeimos nario atsiradimas atneša ne tik iššūkių, bet ir džiaugsmo. Kadangi tuo metu nerado tokiai situacijai skirtos knygos, ją parašė pati. Šiandien Vincentas ir Bernardas, kuriems atitinkamai ketveri ir dveji metai, yra geri draugai bei sąjungininkai.
Vaikų jausmai kūrėjams nėra „mažesni“
Indrė mano, kad vaikams suprantamą kalbą padeda atrasti tai, jog ji ir pati su broliu netapo pernelyg rimtais suaugusiaisiais. Ji nelaiko vaikų atskira žmonių rūšimi – jų patirtis mažesnė, tačiau jausmai ir klausimai tokie pat tikri kaip suaugusiųjų. Kūrėja sako norinti padėti vaikams patiems rasti atsakymus į jiems kylančius klausimus.
Kalbėdama apie ekranus, Indrė teigia, kad technologijos jai patinka buityje, tačiau laisvalaikiu jų norėtų mažiau. Nors pati dar dažnai renkasi telefoną vietoj knygos parke, vaikams namuose yra nustačiusi aiškias taisykles. Ekranai nėra visiškai uždrausti, tačiau vaikas po vieno filmuko pats išjungia televizorių ir eina žaisti.
„Būti broliu ir sese, geriausiais draugais – ypatinga“
Indrei sunku atskirti draugystę nuo brolystės, nes Martynas yra ir jos brolis, ir geriausias draugas. Atsiskyrusi nuo jo ji dar aiškiau suprato jų ryšio svarbą. Ji sako labai vertinanti galimybę būti ne tik šeima, bet ir artimiausiais draugais.
Martynas save vadina prastu draugu, nes net artimiausi žmonės jį pamato ar išgirsta retai. Tačiau su Indre viskas kitaip: ji jam yra sesuo, draugė, kolegė ir neatsiejama gyvenimo dalis. Kadangi jie dvyniai, jo manymu, rūpintis jų draugyste nereikia – pakanka tiesiog būti kartu.
Knygoje „Šikšnosparniuko gimtadienis“ kalbama apie polinkį taupyti dovanas ir atidėti džiaugsmą ateičiai. Martynas sako, kad šios istorijos esmė – gyventi dabartimi, o ne praeitimi ar ateitimi. Indrė priduria, kad būtent suaugusieji dažniausiai laukia geresnės progos džiaugtis, nors vaikai šią akimirką išgyvena lengviau. Ji norėjo priminti, kad apkabinti, pasakyti gražų žodį, susitikti ar leistis į nuotykį verta dabar, nes vėliau tokios galimybės gali nebebūti.
Senų knygų keisti nenorėtų
Indrė sako, kad šiandien savo pirmąsias knygas rašytų nebent kitaip dėl sukauptos patirties. Skaitydama jas savo vaikams ji pati nustemba, kokios stiprios buvo kai kurios mintys. Vis dėlto po kelių mėnesių pertraukos perskaičiusi naują kūrinį ji vėl ima galvoti, kad ir šis parašytas ypač gerai.
Martynas per daugelį metų ištobulino techniką, todėl žvelgdamas į pirmąsias iliustracijas mato, ką būtų galima patobulinti. Tačiau jų nekeistų, nes senuose piešiniuose jaučia tuometinę kūrinių dvasią.
Martynui, kuriant vizualų knygos pasaulį, kartais pakanka net vienos Indrės minties. Vis dėlto prieš priimdamas techninius sprendimus jis nori perskaityti visą tekstą. Indrė teigia, kad jo iliustracijos jos istorijoms suteikia papildomą, svajingą sluoksnį ir naujų prasmių. Kartais būtent Martyno piešinys tampa paskata naujai istorijai.
Vaikams visame pasaulyje svarbūs tie patys dalykai
Indrės ir Martyno knygos išverstos į kitas kalbas, o Martyno iliustracijos sulaukė tarptautinio pripažinimo. Indrės manymu, jų nagrinėjamos temos yra universalios: vaikai visur nori draugauti, būti mylimi ir vertinami bei nebijoti. Lietuviškumo knygoms suteikia gamtos vaizdai – girios, ežerai ir slėniai. Tačiau tai, kas vyksta toje gamtoje, suprantama vaikams įvairiose pasaulio šalyse.
Martynas taip pat mano, kad visų žmonių, ypač vaikų, dvasia panaši, nors kultūros ir religijos skiriasi. Lietuviškiausias jų kūrybos elementas, jo teigimu, yra jie patys – Indrė ir Martynas, Lietuvos vaikai.
Marmiams persikėlus į teatro sceną, abu kūrėjai patyrė stiprių emocijų. Indrė prisimena, kad pirmą kartą išgirdusi savo parašytus žodžius aktoriaus lūpose susigraudino ir džiaugėsi, kad salėje buvo tamsu. Ji šį jausmą palygino su vaikų išleidimu į pasaulį: jie tebėra tavo, tačiau jau gyvena savarankišką gyvenimą.
Martynas taip pat prisipažino, kad per pirmą spektaklį akyse kaupėsi ašaros. Iki šiol jo negali žiūrėti visiškai ramiai, nes gyvai scenoje matomi personažai ir salėje esančių žmonių reakcija sukuria ypatingą energiją.