Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis – ne tik brolis ir sesuo dvyniai. Jie taip pat yra geriausi draugai, kolegos ir kūrybinė komanda, Lietuvos vaikams padovanojusi marmius. Indrė rašo istorijas, Martynas jas iliustruoja, o jų bendras darbas virsta nuotykių kupinomis paveikslėlių knygomis.
Šio dueto kelias prasidėjo 2017 metais, kai pasirodė jų knyga „Didžiosios tvoros paslaptis“. Netrukus išleista ir pirmoji istorija apie m skirtingus herojus – „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“. Knyga sulaukė didžiulio populiarumo, pagal ją pastatytas spektaklis, o Martyno iliustracijos įvertintos Jungtinės Karalystės „The Cheltenham Illustration Awards“ apdovanojimu.
Bėgant metams „Marmiai“ tapo viena sėkmingiausių lietuviškų vaikų knygų serijų. Šiandien joje jau devynios knygos, o naujausia vadinasi „Marmiai. Myliu tave“. Visos serijos knygos tapo bestseleriais, jų tiražai buvo kartojami ne kartą. Indrė ir Martynas taip pat sukūrė populiarias istorijas apie Šikšnosparniuką.
Jų vaidmenys kūryboje nėra griežtai atskirti
Nors Indrė rašo, o Martynas piešia, abu sako savo darbuose nejaučiantys griežtų ribų. Indrės manymu, Martynas galėtų parašyti įdomią trumpą istoriją, nes turi lakią vaizduotę, tačiau pati jos iliustruoti nedrįstų – nebent kūriniui tiktų tyčia neprofesionalūs, kreivi ir šleivi piešiniai.
Martynas savo ruožtu pabrėžė, kad abu yra lygiaverčiai būsimos knygos kūrėjai. Kai jam kyla sunkumų su iliustracijomis, Indrė padeda eskizu ar idėja, kurią jis vėliau profesionaliai perpiešia. O kai Indrė stringa rašydama, brolis prisideda prie istorijos kūrimo ir plėtojimo.
Taip gimė ir knyga „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“. Indrė norėjo kalbėti apie ekranų žalą, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti, todėl Martynas pasiūlė idėją, tapusią istorijos pagrindu. Naujausios knygos „Marmiai. Myliu tave“ atveju viskas vyko kiek kitaip: Indrė sugalvojo viršelį, o Martynas jį nupiešė.
Pasak Indrės, derybų jai prireikė dar prieš pradedant kurti knygas vaikams. Tuo metu Martynas daugiausia iliustruodavo suaugusiesiems skirtus projektus ir iš pradžių nenorėjo piešti sesers sugalvotos vaikiškos istorijos. Vis dėlto ji jį įkalbėjo, knyga sulaukė sėkmės, o abu suprato, kad sprendimas imtis vaikiškų knygų buvo vienas geriausių jų gyvenime.
Martynas sako, kad kadangi kartu gyvena nuo gimimo, derėtis jiems įprasta ir natūralu. Jis prisiminė tik vieną ryškesnį atvejį – pradžioje jam nepatiko Indrės sumanymas pirmojoje „Marmių“ knygoje vieną herojų pavaizduoti geltoną. Marmiai, jo sukurtoje estetikoje, turėjo būti juodi, tačiau istorijos svarba nugalėjo. Geltonasis marmis tapo reikšminga pasakojimo apie kitoniškumo, savęs ir kitų priėmimą dalimi.
Istorijos prasideda nuo stebėjimo
Idėjų naujoms knygoms kūrėjai turi šimtus. Tačiau viena iš jų knyga tampa tuomet, kai abu prie jos vis sugrįžta, kalbasi ir mąsto. Indrė pasakojo, kad kartais mintis tiesiog staiga patraukia dėmesį ir ima augti, kol susiformuoja į vientisą istoriją.
Rašytoja save vadina stebėtoja. Ji įsiklauso į praeivius, kuria jiems žodžius, stebi balandžius, besidalijančius trupiniu, kreivą medį ar šviesas languose. Įkvėpimo ji randa ir nugirstuose pokalbiuose bei žmonių pasakojimuose. Įdomesnes mintis iš karto užrašo telefone, o vėliau prie jų sugrįžta. Nemažai tokių atsitiktinių pastebėjimų jau virto knygomis.
Indrė pripažįsta, kad jos kūriniai dažnai atspindi asmenines patirtis. Devintąją „Marmių“ knygą „Myliu tave“ įkvėpė jos pačios, dviejų berniukų mamos, išgyvenimai. Laukdamasi antrojo sūnaus, ji matė, kaip pusantrų metų pirmagimis Vincentas sunkiai priima pokytį ir galimybę prarasti vienturčio vaiko statusą.
Grįžę iš gimdymo namų tėvai iš pradžių parodė naujagimį Vincentui. Šis jį apžiūrėjo ir paprašė išnešti lauk. Indrė nerimavo dėl abiejų vaikų: norėjo, kad Vincentas jaustųsi taip pat mylimas, o mažajam Bernardui būtų skiriama pakankamai dėmesio. Ji pabrėžė, kad šeimai augant naujų jausmų patiria ir vaikai, ir tėvai, tačiau daugiausia mokytis tenka būtent suaugusiesiems.
Tokios knygos pati Indrė būtų norėjusi turėti tuomet, kai šeimoje vyko šie pokyčiai. Todėl, neradusi tinkamo pasakojimo, ją parašė pati. Šiandien jos vaikai – ketverių ir dvejų metų – yra geri draugai bei sąjungininkai, o Vincentas jau nebeprisimena gyvenimo be brolio.
Vaikai, pasak Indrės, yra tokie patys žmonės
Indrės teigimu, vaikams suprantamą kalbą padeda rasti tai, kad ji ir pati su Martynu netapo labai rimtais suaugusiaisiais. Ji vaikų nelaiko atskira rūšimi – tai žmonės, turintys mažiau patirties, tačiau išgyvenantys tuos pačius jausmus ir keliantys panašius klausimus kaip suaugusieji.
Knygoje „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“ Tulis atranda pasaulį, esantį už televizoriaus ribų. Indrė teigė, kad buityje jai technologijos patinka, tačiau laisvalaikiu norėtų jų turėti mažiau. Nors ji mielai parke skaitytų knygą, pati pripažįsta dažnai ranką tiesianti prie telefono ir dar turinti su savimi padirbėti.
Vaikams šeimoje nustatytos aiškios taisyklės. Ekranai nėra visiškai uždrausti, tačiau jų naudojimas ribojamas. Dabar vaikas, pažiūrėjęs vieną filmuką, pats išjungia televizorių ir eina žaisti.
„Rūpintis draugyste mums nereikia“
Kalbėdama apie draugystę, Indrė sakė negalinti lengvai atskirti jos nuo brolystės, nes Martynas yra ir jos brolis, ir geriausias draugas. Ypač stipriai tai ji suprato tada, kai abu pradėjo gyventi atskirai. Jos manymu, santykį, kaip ir bet kurią draugystę, reikia puoselėti, tačiau būti brolio ir sesers geriausiais draugais – ypatingas jausmas, kurį ji labai vertina.
Martynas juokavo esąs prasčiausias draugas, nes net artimiausi žmonės jį pamato ar išgirsta rečiau nei danguje pasirodo griaustinis. Tačiau su Indre yra kitaip: ji jam yra ir sesuo, ir draugė, ir kolegė, neatsiejama gyvenimo dalis. Kadangi jie dvyniai, jo manymu, draugystės puoselėti nereikia – pakanka tiesiog egzistuoti.
„Šikšnosparniuko gimtadienyje“ pasakojama apie veikėją, kuris taip saugo gautas dovanas, kad jų net neišpakuoja. Martynas sakė, kad šios istorijos pagrindinė mintis – gyventi dabartimi, o ne praeitimi ar ateitimi. Indrė pridūrė, kad būtent suaugusieji dažniausiai atideda džiaugsmą geresniam laikui, nors vaikai dažniau moka mėgautis akimirka.
Ji norėjo priminti, kad gerais dalykais reikia džiaugtis šiandien: apsikabinti, pasakyti gražų žodį, susitikti ar leistis į nuotykį, nes vėliau tokios galimybės gali nebelikti.
Senų knygų jie nenorėtų perrašyti
Indrė sakė, kad skaitydama pirmąsias savo knygas vaikams kartais negali patikėti, jog jas parašė pati. Nors kai kurias mintis šiandien norėtų vertinti kritiškiau, naujai parašytą istoriją po kelių mėnesių pertraukos perskaičiusi vėl pajunta tą patį pasitenkinimą.
Martynas pastebi, kad per daugelį metų patobulėjo jo piešimo technika, todėl pirmosiose knygose kai ką norėtų pakeisti. Vis dėlto jis jų neperpieštų, nes iliustracijose jaučia anų darbų dvasią. Jo manymu, tai reiškia, kad viskas buvo gerai.
Martynui, kuriant vizualinį knygos pasaulį, kartais pakanka net vienos Indrės minties. Tačiau prieš priimdamas techninius sprendimus jis nori perskaityti visą tekstą. Indrė pasakojo, kad jo iliustracijos prie jos istorijų visada prideda papildomą, svajingą sluoksnį ir suteikia joms daugiau prasmių. Kartais Martyno piešinys net tampa naujos istorijos įkvėpimu.
Vaikams visame pasaulyje svarbūs tie patys dalykai
Indrės ir Martyno knygos išverstos į kitas kalbas, o iliustracijos sulaukė tarptautinio pripažinimo. Indrė mano, kad jų nagrinėjamos temos yra universalios: vaikai visur nori draugauti, būti mylimi ir vertinami, taip pat nori nebijoti. Skirstyti žmones pagal kilmę, rasę ar įsitikinimus, jos teigimu, pradeda suaugusieji.
Labiausiai lietuviškas jų knygų bruožas – gamtos vaizdai: girios, ežerai ir slėniai. Tačiau tai, kas vyksta šiose vietose, atpažįstama vaikams bet kuriame pasaulio krašte. Martynas pridūrė, kad skiriasi kultūros ir religijos, tačiau žmonių, ypač vaikų, dvasia yra vienoda. Lietuviškumo jų kūrybai suteikia ir tai, kad abu yra Lietuvoje užaugę vaikai.
„Marmiams“ persikėlus į teatro sceną, kūrėjai patyrė stiprių emocijų. Indrė pasakojo, kad pirmą kartą išgirdusi aktorių tariamus savo parašytus žodžius susigraudino ir džiaugėsi, jog salėje buvo tamsu. Jai tai priminė vaikų paleidimą į pasaulį: jie vis dar yra tavo, tačiau jau gyvena savo gyvenimą.
Martynas taip pat pripažino pirmojo spektaklio metu susijaudinęs iki ašarų. Jis sako iki šiol negalintis jo stebėti visiškai ramiai, nes gyvi žmonės salėje, žiūrintys į jų sukurtus personažus ir istoriją, sukuria ypatingą energiją.