Spalio viduryje didmeninė dujų kaina Europoje viršijo 88,5 euro už megavatvalandę (MWh) ir pasiekė šių metų aukščiausią lygį. Lietuvos gamintojams tai vėl iškėlė klausimą, kaip kontroliuoti augančias energijos išlaidas ir išlaikyti konkurencingumą. Dujų kaina gali šoktelėti greičiau, nei įmonė spėja pakeisti gamybos technologiją ar susitarti su klientais dėl didesnių produkcijos kainų. Todėl pasirengimas tokiems pokyčiams tampa svarbia ilgalaikio konkurencingumo dalimi.
Europa sumažino priklausomybę nuo rusiškų dujų, tačiau importo poreikis išlieka. Nauji konfliktai, tiekimo problemos ar laivybos sutrikimai pasaulyje gali vėl kilstelėti kainas ir Europos rinkoje. Lietuvos įmonėms tai reiškia, kad dujų kainų šuolius reikėtų vertinti kaip pasikartojančią riziką, į kurią būtina atsižvelgti planuojant biudžetus ir investicijas.
Kaip greitai rinkos kainų pokyčiai paveikia konkrečią įmonę, priklauso nuo jos tiekimo sutarties. Įmonės, perkančios su biržos kainomis susietas dujas, pabrangimą gali pajusti beveik iš karto. Tuo metu kainą fiksavusios bendrovės gauna daugiau laiko prisitaikyti, tačiau pasibaigus fiksavimo laikotarpiui jų išlaidos taip pat gali smarkiai išaugti, jei rinkoje dujos tebebus brangios.
Brangesnės dujos pirmiausia smogia pelnui
Dujų kainų pokyčiams ypač jautri azotinių trąšų gamyba, nes šis kuras naudojamas ne tik energijai, bet ir kaip žaliava amoniakui. Didesnį poveikį jaučia ir stiklo, statybinių medžiagų bei medienos perdirbimo įmonės, kurių procesuose naudojamos dujos. Kuo didesnio jų kiekio reikia vienam produkcijos vienetui pagaminti ir kuo sunkiau šį kurą pakeisti, tuo reikšmingesnė jo kaina tampa įmonės rezultatams.
Galimą poveikį parodo hipotetinis skaičiavimas. Jei iš 100 eurų pardavimo pajamų gamintojas dujoms skiria 10 eurų, kitoms veiklos sąnaudoms – 82 eurus, o veiklos pelnui lieka 8 eurai, dujų kainai padidėjus perpus už tą patį kiekį reikėtų mokėti 15 eurų. Nekintant pajamoms ir kitoms sąnaudoms, pelnas tokiu atveju sumažėtų nuo 8 iki 3 eurų.
Padidėjusias išlaidas perkelti į produkcijos kainą dažnai nėra paprasta. Ilgalaikėse pardavimo sutartyse gali nebūti galimybės kainą perskaičiuoti, o atėjus naujų derybų laikui pirkėjai atsižvelgia į konkurentų pasiūlymus. Eksportuojančioms įmonėms ypač svarbu, ar jų konkurentai gali naudotis pigesne energija.
Taigi dujų brangimas iš pradžių mažina gamintojo pelną ir galimybę iš šių lėšų finansuoti investicijas. Gamybai tapus nuostolingai, gali tekti mažinti jos apimtis. Energijos kainų šuolis tokiu būdu paveikia ne tik einamuosius rezultatus, bet ir būsimas įmonės augimo galimybes.
Riziką verta mažinti dar prieš kainoms šokant
Vienas būdų sumažinti priklausomybę nuo dujų – investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą. Gamyboje susidarančią šilumą galima surinkti ir panaudoti patalpoms ar vandeniui šildyti arba grąžinti į gamybos procesą. Šilumos atgavimas, procesų optimizavimas ir įrangos modernizavimas gali sumažinti dujų poreikį nemažinant gamybos apimties. Mažesnis suvartojimas leidžia taupyti kasdien, o kainoms pakilus padeda išsaugoti didesnę pelno dalį.
Taip pat verta įvertinti, kuriuose procesuose dujas galėtų pakeisti elektra, pramoniniai šilumos siurbliai ar biokuras. Kai kurioms įmonėms papildomo lankstumo suteiktų galimybė naudoti kelias kuro rūšis. Kiekvieną sprendimą reikėtų vertinti pagal konkrečios gamybos poreikius, reikalingų investicijų dydį ir būsimas eksploatavimo išlaidas.
Tokie pokyčiai neįvyksta greitai, todėl juos naudinga planuoti dar tada, kai energijos brangimas nėra apribojęs įmonės finansinių galimybių. Artimiausiu metu taip pat svarbu išanalizuoti tiekimo sutarčių kainodarą ir apyvartinių lėšų poreikį – kiek papildomų pinigų reikėtų sąskaitoms apmokėti, jei dujos kelis mėnesius kainuotų gerokai daugiau.
Vietiniai energijos šaltiniai suteikia daugiau pasirinkimo
Galimybė mažinti dujų vartojimą priklauso ir nuo to, kokios alternatyvos prieinamos Lietuvoje. Dėl to pramonės konkurencingumui svarbi tolesnė vietinės elektros ir biometano gamybos plėtra.
Vėjo ir saulės elektrinių pagaminta elektra gali pakeisti dujas tuose procesuose, kuriuos techniškai ir ekonomiškai pagrįsta elektrifikuoti. Tam reikalinga ir tinklų bei energijos kaupimo plėtra. Ten, kur dujos būtinos, alternatyvą gali suteikti iš žemės ūkio ir maisto pramonės atliekų bei šalutinių produktų gaminamas biometanas. Jo tinkamumą konkrečiai įmonei lemia kaina, prieinamas kiekis ir tiekimo sąlygos.
Lietuvos gamintojai negali kontroliuoti pasaulinių dujų kainų, tačiau gali sumažinti savo pažeidžiamumą jų svyravimų atžvilgiu. Efektyvesnė gamyba ir įvairesni energijos šaltiniai padeda išlaikyti pelningumą bei lėšas plėtrai net ir brangstant energijai. Toks pasirengimas ilgainiui tampa konkurenciniu pranašumu.
Komentaro autorius – „Swedbank“ Nekilnojamojo turto ir energetikos klientų skyriaus vadovas Arvydas Račkus.