Dainininkas Edgaras Lubys-Amberlife Indijoje yra lankęsis maždaug dešimt kartų, tačiau ši šalis jam vis dar kelia dvejopus jausmus. Jį žavi senovinė kultūra, religijų įvairovė ir galimybė kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, bet kartu vargina stiprūs kvapai, chaosas, skurdas bei nuolatinis kultūrinis šokas.
„Žinių radijo“ laidoje „Lekiam į…“ viešėjęs atlikėjas prisiminė pirmąją kelionę į Indiją, papasakojo apie vietinių bandymus apgauti, Vakarų ir Rytų pasaulių skirtumus bei paaiškino, kodėl į šią šalį iki šiol nesiryžta vežtis vaikų.
Pasak E. Lubio, Indija nėra vieta, kurioje greitai nustoji stebėtis. Net ir į ją sugrįžus ne pirmą kartą, kasdienybė išlieka itin intensyvi ir smarkiai skiriasi nuo vakarietiško gyvenimo.
Atlikėjas teigė, kad Indijoje viskas tarsi sustiprinta: saldumas yra maksimalus, aštrumas – taip pat, o smilkalų kvapas itin ryškus. Vos nusileidus Delyje keliautoją pasitinka smogas, minios ir netvarka. Vis dėlto vėliau jis pastebėjo, kad šiame chaose egzistuoja savos taisyklės, tik jos kitokios nei įprasta vakariečiams. E. Lubio teigimu, kultūrinis šokas Indijoje ištinka kaskart, net ir atvykus penktą kartą.
Pirmąsyk į Indiją leidosi vienas
Pirmoji kelionė dainininkui įsiminė ne tik dėl neįprastos aplinkos, bet ir dėl didelio nepasitikėjimo. Prieš išvykdamas jis buvo girdėjęs pasakojimų apie Indijoje apgaunamus ar į rimtesnes bėdas patekusius keliautojus.
Pirmą kartą vienas į šalį atvykęs E. Lubys iš Delio taksi važiavo į Brindavaną. Vairuotojo vairavimo manieros privertė jį išlikti budrų net po skrydžio, todėl dainininkas įjungė telefoną ir visą kelią sekė maršrutą. Galiausiai paaiškėjo, kad automobilis juda teisinga kryptimi, tačiau lietuviška SIM kortelė už šį stebėjimą jam vėliau kainavo beveik 100 eurų.
Indija E. Lubį domino dar iki pirmosios kelionės. Paauglystėje jis domėjosi Rytų filosofija, religijomis ir dvasiniais klausimais. Kadangi tuo metu informaciją rasti buvo sunkiau, jis skolindavosi kaimynų tarybinę enciklopediją.
Dainininkas pasakojo, kad būdamas maždaug trylikos ar keturiolikos metų perskaitė Hermanno Hesse’s „Sidhartą“. Knyga jį paskatino domėtis budizmu, Buda ir hinduizmo vaizdiniais. Indiją jis taip pat vertina kaip senosios kultūros lopšį, kuriame religijų įvairovė atrodo talpinanti visą pasaulį.
Apgaulė gali būti palydėta šypsenos
Kelionėse po Indiją, E. Lubio manymu, būtina išlikti atidiems. Nors šioje šalyje, kaip ir bet kur kitur, galima sutikti įvairių žmonių, keliautojams jis pataria atidžiai tikrinti grąžą.
Atlikėjas prisiminė kartą su draugais gatvėje pirkęs arbatos. Už ją padavė 500 rupijų ir žinojo turėsiantis atgauti 400. Tačiau pasiėmęs puodelius ir perdavęs pinigus draugams netrukus pastebėjo, kad pardavėjas grąžino tik 300 rupijų.
Pastebėjęs trūkstamą šimtinę, E. Lubys atsisuko į pardavėją. Šis laikė pinigus, šypsojosi ir kraipė galvą, tarsi tikrindamas, ar pirkėjas supras buvęs apgautas. Galiausiai pinigai buvo grąžinti, tačiau dainininkas mano, kad nuėjus jų galėjo ir nebeatgauti.
Vis dėlto į Indiją jį sugrąžina ne vien kultūriniai skirtumai ar netikėti nutikimai. E. Lubį ypač paliečia vietinių žmonių pasirengimas dalytis tuo, ką turi, net jeigu patys gyvena gerokai kukliau nei daugelis vakariečių.
Jis sakė vertinantis žmonių pasitikėjimą Dievu, aukštesne valia ir pačiu gyvenimu. Anot atlikėjo, žmogus gali neturėti naujo automobilio, paskolos ar lizinguoto „Lexuso“, tačiau vis tiek pakviesti atvykusį vakariečių, pavaišinti ir įdėti maisto išsinešti. Toks kontrastas verčia susimąstyti, kodėl turėdamas tiek daug žmogus kartais jaučiasi nelaimingas.
Po kelionių į Lietuvą grįžęs dainininkas kitaip įvertina kasdienius patogumus. Iš arti pamatytas skurdas, jo teigimu, padeda suvokti, kad šiandien gyvename labai gerai, o tokio ekonominio lygio ir galimybių ankstesnės Lietuvos kartos neturėjo.
Varanasyje gyvenimas ir mirtis vyksta greta
E. Lubį taip pat stebina kitoks Indijos santykis su mirtimi. Vakarų visuomenėje ji dažnai lieka paslėpta nuo kasdienybės, o Indijoje kai kuriose vietose gyvenimo pabaiga matoma visai šalia įprastų scenų.
Atlikėjas prisiminė Varanasį – vieną svarbiausių hinduizmo piligrimystės miestų. Prie Gango upės esančiuose ghatuose vyksta kremavimo ceremonijos, todėl gyvenimas ir mirtis ten, jo žodžiais, atsiduria greta. Tokia patirtis skatina kitaip pažvelgti į žmogaus laikinumą ir skirtingą kultūrų požiūrį į mirtį.
Nors į Indiją E. Lubys grįžta ne kartą, savo vaikų ten kol kas nesivežė. Jis mano, kad šios šalies aplinka jiems galėtų būti per daug intensyvi, ypač jei žmogus nėra pasirengęs tokiam kultūriniam kontrastui.
Vis dėlto, pasak dainininko, Indija ypač tinka tyrinėtojo ir ieškotojo dvasią turintiems žmonėms. Norint ją aplankyti nebūtina turėti religinių įsitikinimų – galima tiesiog stebėti, pajusti ir patirti. Šalis yra labai didelė ir įvairi: joje galima rasti puikių kurortų, sutikti skirtingų žmonių, o kai kurie keliautojai į Indiją vyksta prabangiai ilsėtis ir iš viešbučio neišeina.