Ryte dar jaučiatės gerai, tačiau po kelių valandų staiga pakyla temperatūra, pradeda skaudėti galvą, raumenis ar sąnarius? Tokia staigi pradžia gali reikšti gripą. Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Dovilė Nakvosienė paaiškino, kuo ši infekcija skiriasi nuo paprasto peršalimo, kaip palengvinti simptomus ir kas padeda sumažinti užsikrėtimo riziką.
Gripą dažniausiai sukelia A ir B tipo virusai. Vien pagal simptomus tiksliai nustatyti, kuriuo tipu žmogus užsikrėtė, beveik neįmanoma: abiejų tipų infekcija paprastai prasideda staiga ir pasireiškia panašiai. Virusą patikimai identifikuoti galima tik atlikus laboratorinį tyrimą.
Pasak gydytojos, didžiausią grėsmę kelia ne pats gripas, o galimos komplikacijos. Dažniausiai išsivysto pneumonija, sinusų ar vidurinės ausies infekcijos. Liga taip pat gali pasunkinti bronchų astmos, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, širdies nepakankamumo ar cukrinio diabeto eigą. Rečiau pasitaiko miokarditas, encefalitas, miozitas ar rabdomiolizė.
Kada dėl gripo reikėtų kreiptis į gydytoją?
Pajutus pirmuosius simptomus, reikėtų likti namuose, ilsėtis ir gerti pakankamai skysčių. Į šeimos gydytoją verta kreiptis, jei karščiavimas trunka ilgiau nei 3–4 dienas, pasunkėja kvėpavimas, skauda krūtinę, jaučiamas itin didelis silpnumas arba po pagerėjimo sveikatos būklė vėl ima blogėti.
Nelaukti patariama ir didesnės rizikos grupėms priklausantiems žmonėms: nėščiosioms, kūdikiams, vyresniems nei 65 metų asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems nusilpusią imuninę sistemą.
Susirgus vaikui, svarbu vertinti ne vien temperatūrą. Tėvai turėtų stebėti, ar vaikas pakankamai geria, šlapinasi, įprastai kvėpuoja, reaguoja į aplinką ir nėra neįprastai mieguistas.
Daugumą vaikų galima gydyti namuose, užtikrinant poilsį, pakankamą skysčių vartojimą ir atidžiai stebint jų būklę. Karščiuojančiam vaikui galima duoti pagal amžių ir svorį parinktą paracetamolio arba ibuprofeno dozę.
Skubios pagalbos reikia, jei vaiko kvėpavimas pasunkėja ar labai padažnėja, kvėpuojant įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai, pamėlynuoja lūpos ar veidas, atsiranda krūtinės skausmas arba traukuliai. Taip pat pavojinga, jei vaiką sunku pažadinti, jis nereaguoja į aplinką ar pasireiškia dehidratacijos požymiai – vaikas beveik negeria, džiūsta burna, verkia be ašarų arba ilgą laiką nesišlapina.
Vaistai ne visada padeda – kartais gali pakenkti
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad susirgę gripu žmonės kartais savarankiškai pradeda vartoti antibiotikus. Tačiau šie vaistai gripo viruso neveikia, todėl nepadeda greičiau pasveikti ir nemažina karščiavimo. Be reikalo vartojami antibiotikai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų ir sutrikdyti žarnyno mikrobiotą.
Atsargiai reikia vartoti ir paracetamolį bei ibuprofeną. Įvairiais prekiniais pavadinimais parduodamų preparatų sudėtyje gali būti ta pati veiklioji medžiaga, todėl prieš vartojant būtina patikrinti sudėtį ir neviršyti nustatytos paros dozės.
Antibiotikai skiriami tik tuomet, kai nustatoma bakterinė infekcija, o temperatūrą mažinančius vaistus svarbu vartoti laikantis rekomenduojamos paros dozės.
Vakcinacija – pagrindinė apsauga nuo gripo
Veiksmingiausia gripo prevencijos priemone laikoma kasmetinė vakcinacija. Ji neapsaugo nuo užsikrėtimo 100 proc., tačiau sumažina tikimybę susirgti, o ligos atveju gali palengvinti jos eigą ir sumažinti komplikacijų bei hospitalizacijos riziką.
Gripo virusai nuolat kinta, todėl vakcina kasmet atnaujinama pagal tuo metu cirkuliuojančias jų atmainas. Geriausia skiepytis rugsėjį–spalį, nes apsauginiam imuniniam atsakui susiformuoti paprastai reikia 10–14 dienų. Vis dėlto nepasiskiepijus rudenį, tai galima padaryti ir vėliau – gruodį ar sausį, nes šaltuoju metų laiku gripo virusai vis dar aktyviai cirkuliuoja.
Skiepyti svarbu ir vaikus, ypač jaunesnius nei 5 metų, nes jiems didesnė sunkios ligos ir komplikacijų rizika. Mažų vaikų imuninė sistema dar tik susiduria su įvairiais gripo virusų variantais, todėl jų specifinė imuninė atmintis yra mažesnė nei suaugusiųjų. Vakcina leidžia saugiai atpažinti viruso antigenus ir iš anksto suformuoti apsauginį atsaką, nesusiduriant su pačia liga.
Užsikrėtimo tikimybę taip pat padeda mažinti kasdienės higienos priemonės. Rankas reikėtų plauti muilu ir vandeniu grįžus iš viešų vietų, prieš valgį, taip pat po kosėjimo ar čiaudėjimo. Svarbu vėdinti patalpas ir neplautomis rankomis neliesti akių, nosies bei burnos.
Sausakimšose ar prastai vėdinamose uždarose erdvėse papildomą apsaugą gali suteikti gerai priglundanti medicininė kaukė arba respiratorius, ypač rizikos grupėms priklausantiems žmonėms.