1995 metų vasarą, Remigijui Daškevičiui-Daškei grįžus iš kalėjimo, Henriko Daktaro įtaka buvo jaučiama ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per kelerius metus nemažai buvusių Daškės bendražygių buvo subūrę savo grupuotes, prisijungę prie kitų gaujų arba net susibičiuliavę su ilgą laiką konkurentais laikytais Vilijampolės Daktarais.
Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido privatizacijos laikotarpį, kuris tarp miesto nusikaltėlių laikytas itin pelningu. Kai kurie jo buvę bendražygiai, tarp jų Saturnas Dubininkas-Satas, tuo metu sėkmingai įsitvirtino legaliame versle. Jie užmezgė ryšius su įtakingais Seimo nariais, ministrais, teisėsaugos pareigūnais, verslininkais ir žiniasklaidos grupių atstovais.
Satas, anuomet vieną įspūdingiausių karjerų verslo elite padaręs „laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu, teigė, kad jo nuotraukos pirmuosiuose leidinių puslapiuose padėdavo leidėjams parduoti didelius laikraščių ir žurnalų tiražus.
R. Daškevičiui nepavykus įsilieti į legalių verslininkų bei tuo metu Kaune veikusių nusikalstamų grupuočių aplinką, jis dėl to stipriai išgyveno. Išėjęs iš kalėjimo Daškė pradėjo daug gerti, o į konfliktus įsiveldavo taip dažnai, kad šie neretai baigdavosi policijoje.
H. Daktaras jį laikė žodžio besilaikančiu žmogumi
Vėliau Lietuvoje vis dažniau buvo sprendžiami verslo konfliktai, kilę dėl pinigų ir akcijų. Dėl pasakiškų turtų susidurdavo bendrovių savininkai, akcininkai ir verslo partneriai, o ginčai dažnai būdavo sprendžiami nešvariais būdais.
Į tokius nesutarimus žinomi Kauno verslininkai vis dažniau pasitelkdavo atsikuriančią Daškinių gaują. Už paramą R. Daškevičiui ir jo vyrams būdavo mokami dideli pinigai, o kai kuriais atvejais jiems pasiūlydavo tapti bendro verslo dalyviais.
Buvęs bokso čempionas, „kietuolis“ ir kartu žavus plevėsa R. Daškevičius atsidūrė ant naujo karjeros etapo slenksčio.
Netikėtai sulaikius H. Daktarą, R. Daškevičius suprato, kad primityvus reketas, taip pat viešai vykdytas spirito ir cigarečių kontrabandos verslas, augančioje šešėlinėje ekonomikoje tampa nebe tokie perspektyvūs.
H. Daktaro padėtį kriminaliniame pasaulyje sužlugdė plačiai nuskambėjęs konfliktas su įtakingu Kauno milijonieriumi Sigitu Čiapu. Netrukus, S. Čiapo pastangomis, H. Daktaras buvo sulaikytas ir septyneriems metams pasiųstas į kalėjimą. Šis įvykis iš esmės pakeitė Daškės požiūrį – jis pradėjo ieškoti veiklos, susijusios su mažesne rizika.
Anksčiau žurnalistui rašytame laiške H. Daktaras R. Daškevičių apibūdino kaip jaunesnį už save žmogų, kurį buvo kelis kartus sutikęs. Jis teigė, kad Daškė pasirodė konkretus ir besilaikantis duoto žodžio, todėl jam patiko. H. Daktaras taip pat rašė žinantis, jog pagrindinė R. Daškevičiaus veikla buvo verslas, tačiau negalintis pasakyti, ar jis buvo legalus, nes to nežinojo.
Partizanų gatvės pirtyje verslininkai esą buvo kankinami
Prieš keletą metų kilus valdininkų, verslininkų ir sporto atstovų konfliktams dėl Kaune, Partizanų gatvės 192-ajame sklype, esančio regbio stadiono, iškilo ir tamsūs šios vietos praeities faktai.
Kauno vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas Vytautas Vasilenka pasakojo, kad prieš pat mirtį Daškė į stadioną atvykdavo lydimas apsaugininkų. Jis išdidžiai vaikščiodavo po teritoriją ir stebėdavo čia sportuojančius jaunuosius regbininkus.
Kauno kriminalinės policijos darbuotojai, ilgą laiką rinkę operatyvinę informaciją apie Daškinių gaują ir jos aplinką, prisimena, kad iškart po privatizacijos R. Daškevičiaus vyrai rinkdavosi Partizanų gatvės 192 numeriu pažymėtoje pirtyje.
Pasak pasakojimų, į šią Daškinių poilsio vietą kartais būdavo atgabenami Kauno bendrovių savininkai, atsisakę paklusti arba mokėti duoklę.
Verslininkams esą būdavo sakoma, kad jie gali rinktis: dirbti kartu su Daškiniais arba būti sunaikinti.
Po tokių grasinimų Žaliakalnio gaujos smogikai nepaklusnius turtingus verslininkus merkdavo į pirties baseiną ir taip juos kankindavo, kol šie sutikdavo atiduoti dalį uždirbto pelno. Vėliau banditai ir jų aukomis tapę verslininkai sėsdavo prie bendro stalo ir puotaudavo iki paryčių, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Daškinių reputacija pirtį paliko be klientų
Prieš keletą metų apžiūrėjus vietą, kurioje kadaise veikė Daškinių pirtis, buvo matyti, kad už pagrindinių Partizanų gatvės daugiabučių kiemų, pačiame teritorijos gale, stadiono žemę juosia tvora. Į ją patenkama pro aukštus geležinius vartus, o netoliese stovi sovietmečiu paplitusio Alytaus statybos tipo sargo namelis.
Dideliame kieme yra du pastatai – pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas su biliardine. Jie buvo užbaigti statyti 1981 metais. Praėjus daug laiko po kraupių įvykių, pirtis taip ir nesulaukė klientų susidomėjimo, sunyko ir 2005 metais visiškai nutraukė veiklą.
Daugelis aplinkinių rajonų gyventojų, išgirdę apie niūrią šios vietos istoriją, atsisakydavo minties joje lankytis.
Buvusio sargo pasakojimas apie pirties praeitį
Daškinių pirtį ne vienerius metus prižiūrėjo netoliese esančiame kukliame name su šeima gyvenęs sargas Vladas.
Jis pasakojo anksčiau dirbęs F. Dzeržinskio staklių gamykloje, kurią privatizavo vėliau liūdnai pagarsėjusi EBSW grupė. Vladas teigė kurį laiką buvęs smulkiuoju gamyklos akcininku, tačiau vėliau jo akcijos paslaptingai dingo. Jo žiniomis, Gintaras Petrikas galėjo būti spaudžiamas banditų, todėl pirtį atidavė Daškiniams.
Pasak Vlado, vienu metu pirties direktoriumi buvo paskirtas R. Daškevičiaus brolis Artūras. Prieš Daškinių gaujos narių gyvenimus sužlugdžiusius „cigarečių karus“ Partizanų gatvės pirties akcininku kelerius metus buvo ir Pravieniškėse bausmę šiuo metu atliekantis Edmundas Bilinskas-Edma.
Pašnekovas teigė, kad maždaug 1995–1997 metais beveik kiekvieną savaitgalį pirtyje netikėtai pasirodydavo automatais ginkluoti „Aro“ pareigūnai. Įsiveržę kovotojai greitai suguldydavo besilinksminusius gangsterius ir jų svečius veidais į grindis.