Amžių sandūroje Vilniaus policija atsitiktinai atskleidė V. Januškevičiaus gaujos veiklą. Tuo metu ji laikyta žiauriausia ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusia grupuote. Vėliau paaiškėjo, kad Panevėžio „tulpiniai“ ir Klaipėdos „gaidjurginiai“ buvo susiję su dar didesniu aukų skaičiumi.
Kaune daugiausia žmonių iš savo aplinkos nužudė „Marafono“ grupuotė. Sulaikius jos narius, jiems buvo pareikšti kaltinimai dėl 9 žmogžudysčių.
Gaujos veiklos pagrindas – suplanuotos žmogžudystės
Teisme nustatyta, kad R. Baratinskas, V. Gembutas, V. Čėsna ir S. Narkevičius 1999 metų pradžioje subūrė nusikalstamą susivienijimą. Jie apsirūpino šaunamaisiais ginklais, iš anksto planavo sunkius nusikaltimus ir juos įvykdydavo šaltakraujiškai.
Grupuotė palaikė ryšius ne tik tarpusavyje, bet ir su Panevėžio bei Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis, taip pat užsienio nusikaltėliais. Šiuos ryšius patvirtino bendros nuotraukos.
Nusikaltėliai naudojosi automobiliais ir mobiliaisiais telefonais, vežiojosi antrankius bei lipniąją juostą aukoms surišti. Jie buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais, o kastuvai buvo skirti duobėms iškasti ir nužudytųjų kūnams paslėpti.
Prieš kiekvieną kruviną nusikaltimą gaujos nariai pasiskirstydavo vaidmenimis. Teisme įrodyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio jie įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Visi teisiamieji kaltę neigė ir tvirtino nei gaujos nesukūrę, nei nusikaltimų padarę.
Apie „Marafono“ grupuotę tuo metu plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Ji išsiskyrė ypatingu žiaurumu ir visišku taisyklių nepaisymu.
Grupuotės branduolį sudarė autoritetingi vyrai
Kaune buvo žinoma, kad R. Baratinskas, pravarde Marafonas, palaikė ryšius su kitų miesto grupuočių lyderiais. Anksčiau jis pats buvo vadinamasis „torpeda“.
Marafono pavardė jau buvo minima pasakojant apie jo patikėtinį Robertą Borchertą, vadintą Karabasu. Šis savo gaujai vadovavęs vyras 1997 metais buvo paslaptingai nužudytas. Manoma, kad Vilijampolės grupuotėje R. Baratinskas aukščiau „torpedos“ nepakilo dėl polinkio į narkotikus.
Su narkotikais siejamas ir jo slapyvardis – nusikaltėlių žargonu „marafonas“ reiškia apsvaigimą. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu, gebėjimu greitai pelnyti pasitikėjimą ir užmegzti draugystę su įvairiais žmonėmis.
Ne mažiau stiprus buvo Vladas Gembutas, pravarde Geležinis. 44 metų vyrą sulaikė tik keturi „Aro“ pareigūnai. Jis buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.
Kitus du grupuotės narius – 50 metų Saulių Narkevičių ir 29 metų Vytį Čėsną – siejo giminystė.
Pirmasis nužudymas – dėl 100 tūkst. JAV dolerių skolos
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 tūkst. JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios vyras grąžino tik dalį pinigų ir pradėjo slapstytis nuo kreditoriaus.
Tų metų gegužę arba birželį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė abu vyrus pasikalbėti apie skolos grąžinimą. Tačiau pokalbio nebuvo. S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį nuvežė į Puidinės mišką Kauno rajone.
Ten auką iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo rankas ir kojas, mušė kumščiais bei lazda, spardė ir badė peiliu. Nužudyto vyro kūną užkasė miške. Jis buvo rastas ir iškastas 2000-ųjų liepos 13 dieną. Abu kaltinamieji savo kaltę dėl A. Vaišnio nužudymo neigė.
Pagrobimai ne visada baigdavosi pagal planą
1999 metų vasarą grupuotė įkaitu paėmė Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. ir pareikalavo pinigų už apsaugą. Iš jo artimųjų buvo prašoma 120 tūkst. litų, beveik 35 tūkst. eurų, tačiau pagrobtojo brolis atvežė 50 tūkst. litų, arba 14,4 tūkst. eurų, ir banditai šios sumos pakako.
Kitąkart planas žlugo. 2000-ųjų sausį nusikaltėliai ketino pagrobti bendrovės „System“ generalinį direktorių Rytį B. Nors verslininko automobilio padangos buvo pradurtos, jis nesustojo ir telefonu iškvietė apsaugą.
Grupuotė taip pat buvo nusitaikiusi į buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių. Tačiau jis liko gyvas ir atsipirko tik sužalotu antakiu.
Žudynės Kėdainių rajone tapo vis žiauresnės
Vienas žiauriausių grupuotės nusikaltimų buvo susidorojimas su Egidijumi Gaudzevičiumi. Tąkart žuvo ir jo draugas Raimondas Karpavičius.
2000-ųjų vasarį R. Baratinskas E. Gaudzevičiui paskolino 60 tūkst. JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu. Kadangi skolininkas neskubėjo grąžinti pinigų, nusikaltėliai nusprendė jį nužudyti.
Egzekucijai pasirinktas apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras Keleriškių miške, Kėdainių rajone. Balandžio 6-osios vakarą į vietą pirmiausia atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau – R. Baratinskas bei V. Gembutas. Kartu su jais pasirodė E. Gaudzevičius ir jo draugas R. Karpavičius.
R. Karpavičius nusikaltėliams buvo nereikalingas. V. Gembutas iš pistoleto TT į jį paleido du šūvius. Kiti gaujos nariai pasirūpino, kad iš angaro niekas nepabėgtų, o automobilio šviesomis apšvietė vietą.
E. Gaudzevičius bandė sprukti, bet S. Narkevičius trenkė jam į galvą prožektoriumi. Vyras pargriuvo, todėl nusikaltėliai jį surakino antrankiais ir įsodino į automobilį. R. Karpavičiaus kūną suvyniojo į polietileną bei įdėjo į V. Čėsnos automobilio bagažinę. Vėliau jį užkasė pasirinktoje vietoje.
E. Gaudzevičių nuvežė į S. Narkevičiaus uošvio namelį sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, Kauno rajone. Rūsyje surištomis rankomis ir kojomis, su ant kaklo užveržta virve, vyras buvo prievarta girdomas, o gaujos nariai jį pakaitomis saugojo.
Nusikaltėliai tyčiojosi sakydami, kad nuo alkoholio auka praras pusiausvyrą, nukris ir pati pasikars. Tačiau vyras nepasidavė: dėl didžiulės nervinės įtampos jis neapsvaigo. Todėl banditai nusprendė jį nužudyti.
Balandžio 8 dieną E. Gaudzevičių išvežė į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna ir S. Narkevičius iškasė duobę, o S. Narkevičius kartu su V. Gembutu vyrą pasmaugė ir užkasė.
Vienas sužeistasis apsimetė mirusiu ir pabėgo
Dar vienu ypač kraupiu nusikaltimu laikytas trijų žmonių užpuolimas Kėdainių rajone. Nusikaltėliai baiminosi, kad Ričardas Pilsudskis gali tapti R. Karpavičiaus ir E. Gaudzevičiaus nužudymo liudininku, nes žinojo, su kuo šie vyrai išvyko ir dingo.
Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas, susitarę su R. Pilsudskiu, atvyko prie 137-ojo Vilniaus–Klaipėdos autostrados kilometro Kėdainių rajone. Jie sustojo ties įvažiavimu į senąjį Žemaičių plentą.
Kartu su R. Pilsudskiu atvykus Vilmantui Čereškai ir Jonui Velykiui, nuspręsta susidoroti su visais trimis. S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir paleido šūvių seriją į vairuotoją bei šalia sėdėjusį J. Velykį.
Abu vyrai buvo sunkiai sužeisti. Nusikaltėliai juos ištempė iš automobilio ir paguldė šalia R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio. V. Čereškai pradėjus dejuoti, V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir susmeigė peilį.
Stipriai sužalotas J. Velykis apsimetė miręs. Nusikaltėliams nuėjus į mišką kasti duobės, jis pabėgo. Grįžę ir vienos aukos neradę, banditai jo ieškojo, tačiau nesėkmingai. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris nuvežė jį į Kauno medicinos universiteto klinikas.
Jo pabėgimas tapo lūžio tašku, nuo kurio prasidėjo grupuotės žlugimas.
Teisme buvę bendrininkai atsigręžė vienas prieš kitą
Proceso metu visi keturi kaltinamieji suprato, kad už tokius nusikaltimus gali sulaukti griežčiausios bausmės. Todėl jie pradėjo kaltinti vienas kitą, o grupuotės vienybė subyrėjo.
Nusikaltimus padėjo atskleisti daugiausia V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymai. Tyrėjai rado įkalčius: aukų kūnus ir jų užkasimo vietas, ginklus bei žudymui naudotus įrankius.
Nors parodymai buvo padriki, juos papildę įkalčiai leido iki smulkmenų nustatyti nusikaltimų aplinkybes. Taip pat paaiškėjo, kad J. Velykiui gydantis klinikose, gaujos nariai aiškinosi, kurioje palatoje jis guli. Jie svarstė pro langą įmesti „fugasą“ – granatą.
Nusikaltėliams nerūpėjo, kad sprogimas galėjo pražudyti kitus ligonius, medicinos seseris ar gydytojus. Jų žiaurumą liudijo ir elgesys su aukomis: kai S. Narkevičiaus pašautas V. Čereška kentė skausmą, V. Gembutas šaltakraujiškai smeigė jam peilį į krūtinę. R. Karpavičių jis nušovė dviem šūviais, o vėliau dar traiškė jo kaklą koja.
Atrodė, kad vienintelis žmonių savo rankomis nežudęs grupuotės narys buvo V. Čėsna. Jis atliko pagalbinius veiksmus – naikino daiktinius įrodymus, degino dokumentus ir panašiai. R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas teisme buvo apibūdinti kaip itin žiaurūs nusikaltėliai.
Procesui pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis teigė, kad per 40 metų darbo stažą nebuvo nagrinėjęs tokio žiaurumo nusikaltimų.
Teismo procesas truko lygiai metus. Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. V. Čėsnai paskirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė.
Aukščiausiasis Teismas trims pirmiesiems nuteistiesiems iki gyvos galvos bausmes paliko galioti, o V. Čėsnai skirtą terminą sutrumpino 2 metais.