Šiauliai nuo seno apipinti įvairiomis legendomis – nuo pasakojimų apie 1236 metais prie miesto vykusį Saulės mūšį iki Kryžių kalno atsiradimo istorijų. Legendos lydėjo ir sovietmečio nusikaltėlius, ypač spekuliantą R. Šiukštą, kurį daugelis vadino turtingiausiu to meto šiauliečiu. Apie jį ir kitus miesto kriminalinio pasaulio veikėjus 2003 metais rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Šiaulių nusikaltėlių reputaciją kūrė ne protas
Sovietmečiu vilniečiai, kauniečiai ir klaipėdiečiai šaipydavosi iš šiauliečių, nes esą jokiame kitame Lietuvos mieste nebuvo tiek daug treningais vilkinčių jaunuolių. Po karo beveik visiškai sugriauti Šiauliai sparčiai augo, o didelę dalį gyventojų sudarė iš aplinkinių kaimų atsikėlę žmonės.
Importiniai treningai darbininkams ir kaimo žmonėms atrodė prabangos ženklas. Kadangi mobiliųjų telefonų nebuvo, o automobilius galėdavo įsigyti tik ilgai taupę žmonės, „kietų“ jaunuolių įvaizdį kūrė „Aliaskos“ striukės žiemą ir suomiški treningai su rutuliukais ant rankovių vasarą. Ši apranga, kaip rašoma, labiau skatino rūpintis raumenimis nei lavinti protą.
Ilgą laiką Šiaulių nusikaltėliai labiau garsėjo brutalumu nei išmone. Milicijos suvestinėse, kurios būdavo perduodamos miesto komunistų partijos sekretoriui, o ne laikraščiui „Raudonoji vėliava“, kartojosi pranešimai apie vagystes, muštynes ir atimtą turtą.
Vis dėlto spauda apie nusikaltimus beveik nerašė. Cenzūra siekė sudaryti įspūdį, kad sovietiniame gyvenime ydų ir nusikalstamumo beveik nėra. Senesniuose „Raudonosios vėliavos“ numeriuose daugiausia galima rasti rubriką „Nakvojo blaivykloje“ ir alimentų nemokančių vyrų nuotraukas. Net žinia apie miesto parke nutrūkusį atrakciono variklį, pražudžiusį besisupusią mergaitę, nebuvo praleista.
Todėl laikraščiuose nebuvo pasakojama ir apie R. Šiukštą – žmogų, kurio gyvenimą iki šiol lydi pasakojimai apie didžiulius turtus bei ekscentriškus poelgius.
Sovietmečiu jis buvo nusikaltėlis, o šiandien būtų vadinamas verslininku
R. Šiukšta vertėsi iš Lietuvos ir Baltarusijos trikotažo fabrikų sunkvežimiais grobiamų verpalų supirkimu. Iš jų pogrindinėse dirbtuvėse buvo mezgami megztiniai, o produkciją visoje Sovietų Sąjungoje pardavinėjo čigonų tinklas. Už tokią veiklą šiandien jis veikiausiai būtų laikomas verslininku, tačiau sovietmečiu už ją grėsė kalėjimas.
Šeimos gyvenimą taip pat lydėjo istorijos apie iššvaistomus pinigus. Pasakojama, kad po vieno konflikto R. Šiukštos žmona garaže sukapojo ir sudegino naują automobilį „Volga“. Legenda teigia, jog psichiatrijos ligoninės gydytojams buvo pasiūlytas toks kyšis, kad moteris greitai buvo paguldyta į palatą be durų rankenų. Liudytojai esą tvirtino, kad po kelių dienų ji buvo pripažinta pasveikusia ir išleista namo, o garaže rado kitą nupirktą volgą.
Gausiais tėvo pinigais naudojosi ir paauglys sūnus. Jis saujomis imdavo rublius iš slaptavietės, tačiau R. Šiukšta, turėjęs tiek grynųjų, trūkumo nepastebėdavo. Sūnus dosniai vaišindavo draugus, pramogaudavo Palangoje, o vienam nepilnamečiam bičiuliui gimtadienio proga net nupirko motociklą „Jawa“.
Dar viena R. Šiukštos veiklos kryptis buvo automobilių spekuliacija. Jų jis vykdavo pirkti tiesiai į gamyklą Gorkio mieste. Buvo kalbama, kad į keliones jį kartais lydėdavo Šiaulių milicijos vadovai, o už pagalbą jie gaudavo automobilius už simbolinę kainą arba dovanų.
Tačiau ne visus ryšius buvo įmanoma nuslėpti. Gandams apie R. Šiukštos turtus pasiekus Vilnių, jis buvo suimtas. Kameroje spekuliantas pradėjo pasakoti milicijos vadovams nepalankias istorijas apie jų ryšius ir gautus automobilius. Netrukus jis mirė Tardymo izoliatoriaus kameroje.
Oficialiai mirties priežastimi įvardyta ūmiai išsivysčiusi kepenų cirozė. Prieš mirtį kameros draugams R. Šiukšta esą pasakojo ir apie žiaurius nusikaltimus. Jis teigė, kad kartais, vykdamas pirkti automobilio, pasiimdavo turtingą pakeleivį, pakeliui jį nužudydavo, kūną supjaustydavo ir degindavo lietlempa, kol nelikdavo galimybės aukos atpažinti.
Pasak pašnekovų, R. Šiukšta gyrėsi kūną sudegindavęs vos su 2–3 litrais benzino, o likusius kaulus ir mėsos gabalėlius užkasdavęs. Jis taip pat pasakojo apie kitokias apgaules: pardavęs verpalus ar megztinius kitam spekuliantui, savo jauniems pagalbininkams ir sargybiniams liepdavo pirkėją sekti, o naktį jo prekes pavogti. R. Šiukšta suprato, kad apiplėštas spekuliantas į miliciją nesikreips.
Po R. Šiukštos mirties jo turtai greitai dingo. Teismas konfiskavo namą ir jame rastą auksą. Našlė išgyveno sunkų laikotarpį, vienu metu net vagiliavo parduotuvėse, o sūnus susidėjo su narkomanais. Šiandien R. Šiukštą daugiausia prisimena vyresni šiauliečiai.
Milicininką nužudė dėl neapykantos visai sistemai
Iki pat Nepriklausomybės Šiauliuose kriminalinė padėtis išliko gana rami. Dauguma žmogžudysčių buvo buitinės, tačiau 1982 metų rudenį buvo nužudytas kriminalinės milicijos kapitonas Zigmas Meškauskas. Vagis Antanas Vitkus, pravarde Riškus, jį pasivijo gatvėje ir užmušė. Šis poelgis, kaip manyta, rodė ne tiek neapykantą konkrečiam pareigūnui, kiek visai milicijai. Už tokį tuo metu negirdėtą nusikaltimą Riškus buvo sušaudytas.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais ekonominę suirutę lydėjo ir teisinis nihilizmas. 1990 metais šiaulietis, Krašto apsaugos instruktorius Žilvinas Razminas užpuolė prie Šiaulių esančio kolūkio partinę sekretorę J. Kučinskienę. Jis atėmė iš jos parašus už vieningą SSRS ir grasino pakarti. Už šį išpuolį Ž. Razminas nebuvo nubaustas, todėl jo veikla dar labiau suaktyvėjo.
Po muziejaus apiplėšimo ir sprogimų tyrimai nutrūko
1991 metų sausio 15-ąją, praėjus vos kelioms dienoms po Sausio 13-osios įvykių Vilniuje, ginkluotas Ž. Razminas apiplėšė Šiaulių miesto muziejų. Jis išnešė kelis Antrojo pasaulinio karo laikų ginklus, esą skirtus Parlamento gynybai. Vėliau paaiškėjo, kad ginklai buvo netinkami naudoti ir juos buvo galima gauti be tokio skandalo.
Vėliau imta svarstyti, kad Ž. Razmino ir kitų ultrapatriotų išpuolius galėjo įkvėpti KGB. Tuo metu muziejininkai, išsigandę ir sutrikę, kreipėsi į Vilnių, tačiau atsako nesulaukė.
1991 metų gegužę Šiauliuose vykusiame ką tik iš LKP susikūrusios LDDP mitinge nugriaudėjo keli sprogimai, per kuriuos buvo sužeista moteris. Policijos tyrimas vėl vedė Ž. Razmino aplinkos link, tačiau tyrimo medžiagos ir renginio vaizdo įrašų pareikalavo tuomet A. Paulausko vadovauta Generalinė prokuratūra. Po to byla baigėsi.
Dar viena garsi kriminalinė-politinė byla iškilo 1992 metų vasarį. Soduose netoli Šiaulių policija rado iš SSRS karinio dalinio pavogtas 51 dėžę su 5 000 sviedinių. Tarp jų buvo keli šimtai reaktyvinių sviedinių. Šiaulių rajono vyriausiasis prokuroras leido sprogmenis grąžinti SSRS kariams, ir tai buvo padaryta.
Policija daugiau dėmesio skyrė ne pačiai vagystei, o pareigūnui, kuris apie ją informavo žiniasklaidą. Po dviejų dienų vidaus reikalų ministras P. Valiukas įsakė spaudai, taip pat ir Šiaulių leidiniams, nebeskelbti policijos suvestinių. Netrukus jis pareiškė, kad Lietuvoje mafijos nėra, o veikia tik organizuotos nusikaltėlių grupės, su kuriomis skelbiama kova.
Sprogmenų vagystės tyrimas taip pat buvo sustabdytas sostinėje. Nors patriotai tvirtino, kad sviediniai pagrobti Lietuvos gynybai, vienas tuometinių Šiaulių policijos vadovų vėliau korespondentui prasitarė, jog dalį sprogmenų, regis, buvo spėta parduoti čečėnams.