Mokinių smurto protrūkius neretai lemia ne viena priežastis. Pasak specialistų, vaikai kartais neturi su kuo atvirai pasikalbėti, o tėvai dalį auklėjimo atsakomybės perduoda mokyklai. Tuo metu pedagogams trūksta specialistų ir realių priemonių, o siūlymai netinkamai besielgiančius mokinius šalinti iš mokyklų problemos neišspręstų.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjosi Vilniaus Žvėryno gimnazijos vadovas Rimantas Remeika ir šeimos bei vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė.
Paaugliui svarbiausia – pagarbus ryšys
S. Vizgaudienė pabrėžė, kad tėvai vaikams yra tiesioginis bendravimo pavyzdys. Jei suaugusieji supykę šaukia, demonstruoja agresiją ir nesugeba suvaldyti savo emocijų, sunku tikėtis, kad paauglys elgsis kitaip.
Pasak psichologės, suaugusieji pirmiausia turėtų mokytis savireguliacijos. Vaikai dažnai atkartoja tai, ką mato namuose, todėl svarbu apgalvoti ne tik veiksmus, bet ir žodžius, kuriais į juos kreipiamasi.
Pašaipūs ar kaltinantys pasakymai, tokie kaip „Tu amžinai kažką prisidirbi“ ar „Tu amžinai nepatenkintas“, gali paskatinti vaiką užsisklęsti. Jis gali imti manyti nuolat nuviliantis tėvus, o tokioje situacijoje kurti ryšį ir pačiam sureguliuoti santykius tampa labai sunku.
Net jei paauglys kalba grubiai, tėvai, S. Vizgaudienės teigimu, neturėtų atsakyti tuo pačiu. Jie gali pripažinti jo būseną ir pasiūlyti erdvės, pavyzdžiui, pasakyti, kad mato, jog jam sunku ir kad pasikalbės vėliau.
Jei vaikas atsako nenorintis bendrauti, nereikėtų įsižeisti ar priekaištauti. Geriau ramiai priimti jo atsakymą ir parodyti, kad pokalbiui bus galima sugrįžti kitu metu.
Sudėtingas temas taip pat verta aptarti tik tada, kai abi pusės nusiraminusios. Psichologė rekomendavo pokalbį pradėti ne kaltinimais, o noru suprasti, kas vyksta tarp tėvų ir vaiko bei ką būtų galima kartu pakeisti.
Mokytojams trūksta ne mokymų, o realios pagalbos
R. Remeika sakė, kad emocinės paramos reikia visiems žmonėms, dirbantiems su kitais žmonėmis, tačiau mokykloms pirmiausia stinga praktinių išteklių. Įtraukiajam ugdymui, jo teigimu, būtini papildomi pagalbos vaikui specialistai ir mokytojų padėjėjai.
Mokytojas negali tiesiog sustabdyti pamokos, kai vienam mokiniui reikia pagalbos, nes tuo metu kiti vaikai lieka be priežiūros. Laukti, kol kas nors ateis išvesti vaiką iš klasės, nėra tinkamas sprendimas.
Direktorius pabrėžė, kad pagalbos mokiniui specialistų trūksta visose mokyklose. Pedagogams tenka atlikti ir funkcijas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su ugdymu, pavyzdžiui, atiminėti iš mokinių telefonus. Jei prietaisas sudūžta ar dingsta, už tai gali būti atsakingas mokytojas.
Sudėtinga ir tada, kai mokinys blaškosi ar yra fiziškai stiprus. Tokiais atvejais vien mokytojo pastangų nuraminti vaiką nepakanka – reikia tam pasirengusio žmogaus. R. Remeikos manymu, mokymai yra naudingi, tačiau vien jų neužtenka, jei nėra patalpų ir priemonių žinioms pritaikyti.
Mokyklose trūksta nusiraminimo kambarių, erdvių vaikų saviraiškai ir pakankamai specialistų. Dėl to pedagogas neretai lieka vienas su problema.
„Vaikas sprogo“ po mėnesius trukusių patyčių
R. Remeika prisiminė atvejį, kai nukentėjusio berniuko mama tik po kelių mėnesių sužinojo, kad jos vaikas mokykloje patyrė patyčias. Tai, jo teigimu, parodė, kad tarp vaiko, šeimos ir mokyklos nebuvo pakankamo ryšio. Galiausiai, kaip sakė direktorius, vaikas „tiesiog sprogo“.
Vadovas taip pat kalbėjo apie situacijas, kai tėvai visą atsakomybę už auklėjimą perduoda mokyklai. Jis pateikė pavyzdį apie mokinį, kuris niekina Lietuvos valstybę, piešia svastikas ir teigiamai kalba apie Putiną. Tėvai tokiu atveju klausia, kodėl mokykla jo neauklėja, nors dalis tokio elgesio priežasčių gali būti susijusi su šeima ir vaiko aplinka.
Pasak R. Remeikos, atsiribojimas nuo bendro darbo su mokykla gali prisidėti prie pykčio ir smurto protrūkių, sužalojimų bei kitų problemų. Net ir pasiturinčiose šeimose kartais pastebima, kad vaikams dėmesį bandoma kompensuoti telefonais, pinigais ar kitais daiktais.
Vaikai ne visada išmokomi suprasti, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes ir kad už savo sprendimus tenka prisiimti atsakomybę. Kai kurie tėvai vengia nustatyti ribas, nes paprasčiau duoti vaikui saldainį ar kitą užsiėmimą, kad šis netrukdytų. Tuomet mokyklai tenka mokyti dalykų, kurie turėjo būti išugdyti dar ankstyvoje vaikystėje.
Mokinio pašalinimas problemos neišsprendžia
Politikams siūlant leisti trukdantį mokinį išvesti iš klasės ar pašalinti iš mokyklos, R. Remeika sakė, kad tai nėra naujas sprendimas. Jo vertinimu, mokinio perkėlimas kitur tik perduotų problemą kitai mokyklai, ypač jei paaugliui dar nėra 16 metų ir jis privalo dalyvauti ugdymo procese.
Direktorius mano, kad reikėtų investuoti į pagalbą vaikui, mokyklų įrangą, papildomas patalpas ir vietas, kur mokiniai galėtų nusiraminti. Jo teigimu, Vilniaus mokyklos yra perpildytos, todėl trūksta net elementarių erdvių.
R. Remeika pasakojo, kad dvyliktokų mokinių parlamentas kreipėsi prašydamas patalpos, kurioje galėtų pabūti laisvu laiku, nes mokytojai tokią erdvę turi, o mokiniai – ne.
Vaikai mokykloje patiria didelę įtampą, mokosi pagal perkrautas programas ir pavargsta. Direktoriaus manymu, jiems reikia galimybės pailsėti bei nusiraminti ne tik namuose, bet ir mokykloje.
Jo teigimu, politikai turėtų daugiau dėmesio skirti tokioms investicijoms, o ne kurti nepagrįstas rekomendacijas ar perkelti visą atsakomybę mokyklai. Kai mokytojui tenka atlikti daugybę skirtingų funkcijų, tikėtis gerų rezultatų tampa sunku.
Po tragedijos teko ieškoti priežasčių
R. Remeika tapo mokyklos, kurioje pernai vienas paauglys nužudė kitą, direktoriumi. Jis pasakojo, kad bendruomenė buvo sukrėsta, o mokytojai – stipriai susijaudinę.
Po įvykio mokykloje vyko pokalbiai ir seminarai, taip pat buvo pasitelktos krizių valdymo komandos. Jos dirbo su atskiromis bendruomenės grupėmis, o mokykla bandė suprasti tragedijos priežastis ir aplinkybes, dėl kurių tokios situacijos apskritai gali kilti.
Direktoriaus teigimu, viena skaudžiausių pasikartojančių problemų yra tai, kad vaikai neturi su kuo pasikalbėti ir negauna pakankamos atramos šeimoje. Mokykla ne visada spėja juos pastebėti, o psichologo pagalba ne visuomet yra prieinama tada, kai jos labiausiai reikia.
Vaikas gali būti neprižiūrimas namuose, o mokykloje likti nepastebėtas dėl didelio mokinių skaičiaus. Sukauptos emocijos gali prasiveržti įvairiais būdais.
R. Remeika pabrėžė negalintis vienareikšmiškai pasakyti, kas nulemia kiekvieną tragediją. Tačiau, analizuodamas ir kitus skaudžius įvykius bei vaikų bandymus žudytis, jis pastebi pasikartojantį ryšio šeimoje trūkumą.
Jei vaikas šeimoje nesijaučia artimas, neturi patikimo draugo ar suaugusiojo mokykloje, o specialistai jo laiku nepastebi, jis gali viską kaupti savyje. Tuomet net maža kibirkštis gali tapti lūžio tašku.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai skelbiami kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.