„Žinių radijo“ laidoje „Lekiam į…“ viešėjo menininkas Remigijus Gataveckas. Jis pasakojo apie maždaug prieš dvejus metus su broliu Algirdu vykusią darbinę kelionę į Pietų Korėją, tačiau pokalbio pradžioje paaiškėjo, kad laidoje turėjo dalyvauti ne jis.
Laidos vedėja Fausta Marija Leščiauskaitė atskleidė, jog iš pradžių dėl dalyvavimo buvo tartasi su kitu broliu – Algirdu. Remigijus patvirtino atvykęs į filmavimą jo vietoje ir paaiškino, kad brolis susirgo.
Pasak R. Gatavecko, broliai prireikus vienas kitą pavaduoja, nes jų patirtys yra vienodos. Šįkart Algirdas negalėjo atvykti dėl temperatūros. Menininkas taip pat juokavo, kad dviese kalbėti jiems būtų sklandžiau, o vienam kartais pritrūksta minčių ir gali tekti laukti, kol pokalbį pratęs brolis.
Brolius atskirti padeda keli bruožai
Paklaustas, kaip atskirti brolius, Remigijus išskyrė keletą Algirdo išvaizdos ypatybių. Jo veidas esą kampuotesnis, griežtesnių formų, be to, dėl stuburo iškrypimo, susijusio su trumpesne koja, jis dažniau laiko pakreipęs galvą ir šiek tiek kreivai vaikšto.
Didžiausiu skirtumu R. Gataveckas įvardijo kairėje Algirdo žando pusėje esantį buvusį apgamą, kuris dabar primena spuogą.
Seule sukūrė 30 metrų sieninės tapybos kūrinį
Remigijus pasakojo, kad į Pietų Korėją su broliu vyko Vilniaus dailės akademijos ir ambasados bendradarbiavimo projekte. Maždaug prieš dvejus metus jie buvo pakviesti Seule kuriamai naujai Lietuvos ambasadai sukurti didelio formato sieninės tapybos kūrinį.
Menininkai turėjo suderinti darbą su architektais, dizaineriais ir ambasados atstovais. Kūrinys buvo maždaug 30 metrų ilgio ir 2–3 metrų pločio. Ambasadoriai pasiūlė jame perteikti laivą „Independence“, pagamintą Pietų Korėjoje, kaip simbolį, siejantį abi šalis.
R. Gataveckas teigė, kad Pietų Korėjoje griežtai vertinama darbo kultūra ir susikaupimas. Remonto ar kitų panašių darbų dieną, net ir kitame biure, ten esą negalima vykdyti. Iš pradžių broliams taip pat buvo nurodyta tapyti tik naktį.
Vis dėlto ambasados darbuotojai sugebėjo suderinti galimybę dirbti dieną. Menininkams teko užsidengti širmomis, kad jų nematytų, taip pat buvo tikrinamas kvapas ir tai, ar naudojamos medžiagos nėra nuodingos.
Į brolius kreipdavosi „profesoriais“
Viešnagės metu Remigijus pastebėjo, kad Pietų Korėjoje itin gerbiami išsilavinę žmonės. Tuo metu, kai broliai tapė ambasadoje, jos patalpas įrenginėjo vietinė įmonė. Jos vadovai ir darbuotojai į menininkus žiūrėjo pagarbiai, vadino juos profesoriais, vaišino arbata ir kvietė į vakarienes.
Tačiau ne viskas, ką pamatė Pietų Korėjoje, R. Gataveckui pasirodė priimtina Lietuvai. Jis nenorėtų, kad Lietuvos gatvėse laidai būtų susukti į didelius rulonus. Menininkui taip pat užkliuvo marga, jo vertinimu, netvarkinga gatvių estetika ir gausybė iškabų.
Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į kontrastą tarp senosios architektūros bei dangoraižių. Kai kurie seni pastatai jam pasirodė apleisti ir purvini, tačiau jų pirmuosiuose aukštuose veikė daug įvairių verslų. Tuo pat metu tarp istorinių statinių stovi aukšti šiuolaikiniai pastatai – jų statybą anksčiau skatino valstybė.
R. Gataveckas teigė įžvelgiantis ir Lietuvos bei Pietų Korėjos panašumų. Abiejose šalyse, jo manymu, aukštai vertinama proto galia, žmonės jaučia spaudimą daug pasiekti ir nuolat skuba. Jis taip pat paminėjo brangų nekilnojamąjį turtą Vilniuje ir sakė panašių dalykų išgirdęs bendraudamas su vietiniais gyventojais.
Darbus teko pradėti vėliau nei planuota
Kelionėje broliams netrūko netikėtumų. Remigijus pasakojo, kad Pietų Korėjoje darbuotojai nespėjo paruošti sienos, nes vienu metu joje dirbo daug skirtingų žmonių: vieni tinkavo, kiti dažė, treti atliko kitus darbus.
Dėl to darbų pradžia vėlavo visą savaitę. Tuo metu broliai tiesiog leido laiką Pietų Korėjoje ir nerimavo, ar spės įgyvendinti užsakymą. Vis dėlto, atėjus jų eilei, darbą atliko drausmingai ir laiku.
Prie projekto prisidėjo ir Pietų Korėjoje gyvenantys lietuviai. Anot R. Gatavecko, vietos bendruomenė buvo labai bendraujanti, o keli jos nariai atėjo padėti dažyti, kad kūrinys būtų užbaigtas laiku.