Apie „Vilniaus brigadą“ buvo kalbama ne kartą, tačiau sostinėje tuo pat metu veikė dar viena, ne mažiau žiauri nusikaltėlių grupuotė. Jos nariai Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose nužudė 13 žmonių – tiek nusikaltimų jiems buvo įrodyta teisme.
Gaujai vadovavo ir ją įkūrė buvęs kiemsargis Valerijus Januškevičius. Apie jo grupuotės veiklą rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003 metų archyvuose. Nusikaltimus V. Januškevičius vykdė dėl pinigų: žudė, sprogdino, plėšė savo pasirinktas aukas ir šalino užsakovų nurodytus asmenis. Už atlygį jis sutikdavo susidoroti ir su konkuruojančiais nusikaltėlių autoritetais bei verslininkais.
Gauja veikė nuo 1992 iki 1998 metų. Pareigūnams ilgai nepavyko jos sučiupti, nes nusikaltėliai veikė itin konspiratyviai. Apie jų paslaugas žinojo tik keli tarpininkai, perduodavę užsakymus. Banditai mokėjo maskuotis, o policijos rengiamų pasalų ne kartą išvengė. Kiekvienai žmogžudystei jie ruošdavosi kruopščiai, iš anksto apgalvodami detales.
Po šūvių nusikaltėliai pakeisdavo pistoleto vamzdį arba išmesdavo ginklą ir imdavo kitą. Dėl to pareigūnai iš pradžių manė, kad skirtingus nusikaltimus įvykdė ne tie patys žmonės. Vis dėlto ilgas tyrimas galiausiai atskleidė žiauriausius grupuotės nusikaltimus.
Pirmąja auka tapo taksistas
Pirmą žmogžudystę V. Januškevičius įvykdė prieš 50 metų – 1972-aisiais. Kartu su draugu jis norėjo taksi grįžti namo, tačiau pinigų neturėjo ir už kelionę mokėti neketino. Todėl nusprendė taksistą nušauti.
Jaunas nusikaltėlis neįvertino, kad vairuotojas gali būti susijęs su pareigūnais. Taksistas dirbo tuometinėje KGB, o po darbo savo automobiliu vežiodavo keleivius. Po nužudymo V. Januškevičiumi susidomėjo policija, o teismas jam skyrė aštuonerius metus nelaisvės.
Būtent kalėjime jis susipažino su V. Rafijenkovu. Išėję į laisvę abu nusprendė veikti kartu. 1992 metų gegužę jie užpuolė taksistą, jo kūną nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė. Vėliau ši vieta tapo grupuotės aukų slėptuve. Automobilį banditai sudegino, o nužudytojo palaikai buvo aptikti tik po šešerių metų.
Už 1 tūkst. litų nužudė valiutos keityklos darbuotoją
Šalyje sparčiai daugėjant valiutos keityklų, V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas nusprendė, kad jų apiplėšimai gali būti pelningi. 1994 metais jie išsirinko Kalvarijų gatvėje, Vilniuje, parduotuvėje „Arsol“ veikusią keityklą.
Maždaug tris mėnesius nusikaltėliai stebėjo, kada čia būna daugiausia žmonių, o kada darbuotojai lieka beveik vieni. Birželio 1-ąją, darbuotojams besiruošiant pietų pertraukai, vyrai užsidėjo kaukes ir juodus akinius bei įsiveržė į patalpas. Vienas buvo ginkluotas pistoletu, kitas – automatu „Agram“.
Keityklos darbuotojas Dmitrijus T. nepakluso reikalavimui atiduoti pinigus ir griebė ginklą. Tačiau užpuolikai sureagavo greičiau – nušovė vyrą ir pagrobė vos 1 000 litų.
Prieš karatistą teko panaudoti ginklą
Po šios nesėkmės banditai susidomėjo Gariūnais. V. Januškevičius susitiko su anksčiau kartu kalėjusiais Genadijumi Bazurinu ir Janu Matulevičiumi. Jie papasakojo, kad turgų kontroliuoja „Zeliono“ gauja, kuriai vadovavo A. Tomilinas, nužudytas 1992 metų rugsėjo 9 dieną. Vėliau jo vietą užėmė Olegas Lysenkovas-Lysas.
G. Bazurinas ir J. Matulevičius priklausė šiai grupuotei, todėl žinojo, kurioje keitykloje laikoma daugiau pinigų. J. Matulevičius pasiūlė apiplėšti jo giminaitį Adolfą Kelbovskį, 1978–1993 metais dirbusį Vilniaus 1-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos jaunesniuoju inspektoriumi. Tačiau jis neįspėjo, kad keityklos savininkas anksčiau intensyviai treniravosi karatė.
Žinodami, kad antradieniais valiutos keitėjai vežiojasi didžiausias pinigų sumas, užpuolikai pasirinko būtent šią dieną. A. Kelbovskį jie užpuolė netoli namų, tačiau vyras priešinosi. Tik peršovus jam dubenį, banditai privertė atiduoti 150 milijonų rublių. Per susirėmimą buvo sužeistas ir V. Januškevičius – jam sužalotas pilvas. Bijodamas kreiptis į medikus, gyvybei pavojingą žaizdą jis gydėsi pats.
Net apsaugos policininkas aukos neišgelbėjo
1995 metų kovo 15-ąją nusikaltėliai nušovė Gariūnų turgaus vedėją. Moteriai nepadėjo nei ją saugojęs policininkas, nei greitai susirinkusi žmonių minia. Aplinkiniams V. Januškevičius pareiškė nušausiąs kiekvieną, kuris artinsis prie jo senų žigulių.
Po šio išpuolio sunerimo ir kiti turgaus valiutos keityklų darbuotojai. Jie kreipėsi į Gariūnus kontroliavusios „Zeliono“ grupuotės vadą Olegą Lysenkovą-Lysą, prašydami išsiaiškinti, kas įvykdė žmogžudystę. Užpuolikų savo kanalais ieškojo ir A. Kelbovskis. Vėliau plėšikai apvogė jo butą ir pagrobė apie 10 000 JAV dolerių.
Ieškojo dolerių, bet rado vaizdajuosčių ir blynų
Kita gaujos auka tapo Gelvonų gatvėje Vilniuje gyvenęs Sergejus K. Nusikaltėliai sužinojo, kad 1997 metų kovo 4-ąją jis į darbą vešis didelę pinigų sumą. Užpuolę vyrą jie jį nušovė, tačiau vietoje stambių kupiūrų rado tik tris vaizdajuostes ir dvidešimt blynų, skirtų pažįstamiems darbe.
V. Januškevičiui išgirdus, kad A. Kelbovskis pats aiškinasi, kas jį užpuolė, buvo nuspręsta vyrą pašalinti. Anksti ryte V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas jo tykojo namo antrojo aukšto laiptinėje. A. Kelbovskis dar nebuvo spėjęs užrakinti durų, kai priešais išniro užpuolikai.
Buvęs policininkas nesutriko: išsitraukė ginklą ir iššovė, tačiau nepataikė. V. Januškevičius į vyrą paleido penkis šūvius. Kulkos pataikė į galvą ir širdį, todėl A. Kelbovskis mirė vietoje.
Po jo nužudymo Gariūnų valiutos keityklos kurį laiką neveikė. Vėliau viena jų vėl atsidarė, o joje pradėjo dirbti trakiškis Sergejus Ogurcovas. Netrukus žuvo ir jis. V. Januškevičius iš aukos pagrobė 4 500 JAV dolerių, o tada dar sugrįžo įsitikinti, ar vyras tikrai miręs.
Nuo grupuotės išpuolio atsitiktinai išsigelbėjo Dvarčionyse, Vilniaus rajone, gyvenęs Aidas U. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas buvo nusprendę jį nužudyti, sekė vyrą ir laukė miškelyje. A. U. pavyko pabėgti, tačiau V. Januškevičius iš įniršio iššaudė visą savadarbio automato apkabą.
Vėliau banditai užpuolė AB „Oazė“ inkasatorius. Jie pagrobė 57 000 litų ir peršovė du darbuotojus. Vienas jų, 52 metų Rimas G., mirė. Jo žmona Danguolė „Akistatos“ korespondentei po tragedijos pasakojo niekada negalvojusi, kad vyras taip beprasmiškai žus jau atkūrus nepriklausomybę. Tragiškomis sausio dienomis Rimas, kaip ir kiti žmonės, gynė Parlamentą ir tuomet nenukentėjo.
Gauja susidorojo net su savais
V. Rafijenkovas ir Vilniuje gyvenęs Vladimiras Kravcovas buvo vedę seseris. 1994 metais V. Kravcovas jau buvo smarkiai degradavęs ir priklausomas nuo alkoholio, o jo žmona gyveno su neseniai iš kalėjimo išėjusiu Vladimiru Tarasenkovu. Todėl nuspręsta nepageidaujamu tapusį alkoholiką nužudyti.
Šio sumanymo ėmėsi V. Rafijenkovas. Iš pradžių jis svainį pasmaugė, vėliau subadė peiliu, nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė iš anksto paruoštoje duobėje. Į tą pačią vietą buvo įmestas ir grupuotės „torpeda“ Vladimiras Piliušenka.
Už kiekvieną sėkmingą kruviną operaciją maždaug 100 JAV dolerių gaudavęs V. Piliušenka nusprendė pagąsdinti savo vadovus. Jis žinojo, kad rizikuoja, tačiau V. Januškevičiui pareiškė pranešiantis „reikalingiems žmonėms“, kas nužudė valiutos keityklos savininką.
V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas už tylėjimą jam sumokėjo 500 litų, bet tuo metu jau rengė planą, kaip atsikratyti išdaviku ir reketuotoju. V. Piliušenka stengėsi vienas nevaikščioti sostinės gatvėmis, tačiau netrukus buvo užkluptas ir nušautas. Jo kūnas taip pat buvo nuvežtas į Valakampių mišką ir užkastas šalia kitų grupuotės aukų.