Aktorę Violetą Mičiulienę ir jos vaidmenis gerai pažįsta teatro mėgėjai bei televizijos žiūrovai. Tačiau pati menininkė pabrėžia, kad svarbiausios jos gyvenimo rolės yra mamos ir močiutės.
Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt V. Mičiulienė pasakojo apie ryšį su Anglijoje gyvenančiu sūnumi Matu ir anūkėmis, kalbėjo apie penkiametę Adelę, kuri, jos manymu, yra tikra jos kopija, taip pat atskleidė taisyklę, padedančią paprasčiau priimti gyvenimo išbandymus.
Sūnaus gimtadienis privertė susimąstyti
Neseniai ypatingą progą – gimtadienį – minėjo svetur gyvenantis aktorės sūnus Matas. Nors tą dieną mama negalėjo būti šalia, ši proga jai tapo laiku prisiminti bendrą kelią ir pajusti dėkingumą.
Pasak V. Mičiulienės, kai vaikas gyvena toli, ypač aiškiai pajuntama, kaip greitai bėga laikas ir keičiasi gyvenimas. Technologijos leidžia skambinti, rašyti ir matyti artimuosius ekrane, tačiau mamos širdžiai to ne visuomet pakanka.
Sūnaus gimtadienis aktorei priminė viską – nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų iki dabarties. Šiuose prisiminimuose susipina džiaugsmas, ilgesys ir dėkingumas už tai, kokiu žmogumi jis užaugo.
Savo gimtadienio Violeta nėra linkusi sureikšminti, nes jį pirmiausia laiko savo tėvų nuopelnu. Tačiau vaikų gimtadieniai jai visuomet sugrąžina į dieną, kai jie gimė. Motinystę ji iki šiol vadina stebuklu ir didele gyvenimo dovana.
Aktorė pasakojo nuo mažens mokusi vaikus per gimtadienius pasveikinti ne tik jubiliatą, bet ir jo mamą. Eidami į draugų šventes jie pirmiausia nunešdavo gėlių jubiliato mamai, nes būtent ji tą dieną atliko didžiausią darbą.
Atstumas artumo nesumažino
Gyvenimas skirtingose šalyse, V. Mičiulienės teigimu, jos nuo sūnaus ir anūkių neatitolino. Priešingai – dabar bendravimo yra net daugiau nei tuomet, kai šeima gyveno Vilniuje.
Aktorė juokavo esanti „telefoninė močiutė“: su anūkėmis ji kasdien kalbasi telefonu ir seka joms pasakas. Moteris sakė visada jaučianti suaugusių vaikų gyvenimo pulsą, ypač kai kalba eina apie toli gyvenantį sūnų ir jo šeimą.
Anūkės nekantriai laukia kiekvieno skambučio ir susitikimo. Vyresnioji Adelė kiekvieną rytą turi močiutei naujienų, pati reikalauja paskambinti ir skaičiuoja dienas iki jos atvykimo. Danguje pamačiusi lėktuvą mergaitė sako, kad juo skrenda „babi“.
V. Mičiulienė save vadina fantastiška močiute. Ji mano, kad vaikams patinka todėl, jog neverčia jų anksti keltis, ravėti daržo, imtis sunkių darbų ar vykdyti įvairių pareigų. Vis dėlto svarbiausia, kad ji seka pasakas, klauso anūkų ir leidžia jiems būti vaikais.
Adelės artistiškumas priminė pačią aktorę
Penkiametę Adelę V. Mičiulienė vadina sau labai artima. Jos panašumą į save, pasak aktorės, ypač atskleidė neseniai vykusios sporto varžybos.
Kol kiti vaikai stengėsi užduotį atlikti kuo greičiau, Adelė pasirinko kitokį kelią – viską pavertė mažu spektakliu. Komandos raginimai skubėti jos nesustabdė, o dėl tokio artistiškumo komanda galiausiai pralaimėjo.
Šis įvykis V. Mičiulienę privertė pagalvoti, kad auga jos pamaina. Sūnus anksčiau netikėjęs, jog Adelė panaši į mamą, dabar pats vis aiškiau tai mato ir juokauja auginantis jos kloną.
Nors mergaitė nuo mažens drąsiai jaučiasi dėmesio centre, aktorė jai nelinkėtų rinktis scenos vien dėl to, kad pati nuėjo šiuo keliu. Ji pabrėžė, kad artistės profesija yra kupina netikrumo, nusivylimų, konkurencijos ir nuolatinio savęs ieškojimo.
Tačiau jei Adelė pajustų, kad scena yra tikrasis jos pašaukimas, močiutė jos neatkalbinėtų. Priešingai, ji sakė palaikytų ir padėtų kiek galėdama. V. Mičiulienei svarbiausia, kad žmogus atrastų savo vietą ir būtų laimingas – nesvarbu, ar tai būtų scena, sportas, mokslas ar kita sritis.
Panašiai ji anksčiau patarė elgtis ir sūnui. Nors ragino jo nesirinkti scenos kelio, Matas įstojo į konservatoriją ir studijavo režisūrą. Šiandien jis šio darbo nedirba, tačiau pats teigia, kad studijos tapo puikia gyvenimo mokykla.
Režisūros patirtis, pasak sūnaus, išmokė prisitaikyti prie įvairių žmonių ir situacijų. Jis juokauja, kad įgyti įgūdžiai šiandien leidžia vienu metu būti psichologu, vadovu, aktoriumi ir režisieriumi.
Teatras, anot aktorės, neteko dalies paslapties
Apie scenos profesijos sunkumus V. Mičiulienė kalbėjo ir prisimindama, kaip pasikeitė teatras. Jos manymu, pasikeitė ne tik visuomenė, bet ir pats menas – sunyko aiškios teatro ribos, o jo užkulisiai tapo pernelyg matomi.
Aktorė sakė dėl to jaučianti skausmą, nes teatras, jos manymu, prarado dalį savo paslapties. Savo spektakliuose „Bėgantis aštuonkojis“ ir „Pabaisų nebus“ ji renkasi kalbėti apie žmogiškumą ir kasdienius dalykus, kurie žmonėms iš tiesų svarbūs.
V. Mičiulienė nenori nuolat gręžtis į globalias problemas, kurių negali pakeisti ir kurios tik kelia skausmą. Jai svarbiau kalbėti apie tai, kas žmogų stiprina ir padeda išlikti žmogumi.
Padeda klausimas apie penkias sekundes
Nepaisant teatro pokyčių ir kasdienių sunkumų, aktorė stengiasi išlaikyti vidinę šviesą. Nors kiti ją dažnai vadina optimiste, pati V. Mičiulienė juokauja esanti gana didelė pesimistė.
Jos požiūrį padeda išlaikyti paprasta taisyklė: įvertinti, ar tai, kas įvyko, bus svarbu po penkių sekundžių, penkių minučių, penkių valandų, penkių dienų ar penkių savaičių.
Jei atsakymas neigiamas, aktorė stengiasi situaciją paleisti. Ji mano, kad neverta kabintis į tai, ko neįmanoma pakeisti, todėl gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra.
Dar vienas V. Mičiulienę gelbstintis dalykas – humoras, ypač gebėjimas pasijuokti iš savęs. Jos manymu, sveikas humoras padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą, o žmonėms patinka tie, kurie į save gali pažvelgti ne pernelyg rimtai.