Lietuvoje kalbos apie asmeninius ir valstybės finansus vis dar dažnai kelia nejaukumą. Apie pinigus, valstybės biudžetą ir sprendimų kainą „YouTube“ tinklalaidėje „Pokalbiai apie pinigus“ su „Profitus“ rinkodaros vadove Migle Juškevičiūte kalbėjosi buvusi finansų ministrė ir ministrė pirmininkė, ekonomistė Ingrida Šimonytė.
Pokalbyje aptartos ne tik milijardinio biudžeto valdymo ir 2008 metų krizės pamokos. I. Šimonytė taip pat pasidalijo mintimis apie turto reikšmę, korupcijos kainą, politikų reputaciją ir asmeninius sprendimus, kurių neįmanoma įvertinti vien eurais.
Kodėl lietuviai vengia kalbėti apie pinigus?
M. Juškevičiūtė atkreipė dėmesį, kad pinigai lydi beveik kiekvieną žmogaus sprendimą – nuo vaikų auklėjimo iki valstybės valdymo, tačiau apie juos kalbama nenoriai. I. Šimonytės vertinimu, tokį santykį suformavo sovietinio auklėjimo palikimas ir tai, kad pinigų visada mažiau nei norų.
Pasak jos, dalis žmonių buvo auklėjami taip, kad kalbėti apie pinigus esą nepadoru. Be to, finansiniai pokalbiai dažnai tampa sudėtingi, nes pinigai yra riboti, o žmogaus norai, planai ir siekiai – gerokai didesni. Toks susidūrimas su apribojimais sukelia psichologinį diskomfortą, o visuomenėje dar trūksta bazinių finansinių žinių.
Lietuvos pažanga ją pačią nustebino
Kalbėdama apie Lietuvos kelią per tris nepriklausomybės dešimtmečius, I. Šimonytė sakė esanti didelė optimistė. Pasak jos, kadaise skambėję pažadai, kad po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje, buvo labiau ironiški, nes Skandinavijos šalių sėkmę grindžia didelis visuomenės tarpusavio pasitikėjimas.
Vis dėlto buvusi premjerė pripažino, kad dabartinė Lietuvos realybė ją būtų nustebinusi, jei kas nors ją būtų parodęs prieš 35 metus. Ji pabrėžė verslo, technologijų ir jaunimo pasiekimus, taip pat Lietuvos gebėjimą kurti tarptautinius vienaragius.
Karjerą pradėjo Finansų ministerijoje
Finansų ministerijoje I. Šimonytė pradėjo dirbti 1996 metais, dar studijuodama magistrantūroje. Ji pasirinko mokesčių sritį, kuri daugeliui atrodė sausa ir nepatraukli.
Pasak I. Šimonytės, vienas svarbiausių jos pranašumų tuo metu buvo anglų kalbos mokėjimas. Tai suteikė galimybę bendrauti su užsienio konsultantais ir prisidėti prie pasirengimo deryboms dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje.
Parlamentinių lėšų ji nenaudoja dėl laiko
Pokalbyje aptarti ir politikų atlyginimai bei vadinamosios kanceliarinės lėšos. I. Šimonytė pastebėjo, kad visuomenė dažnai daug emocingiau vertina nedideles ir lengvai suprantamas sumas, o ne milijardinius valstybės biudžeto srautus.
Jos teigimu, kelių milijardų papildoma skola daugeliui sunkiai suvokiama, tačiau 50 tūkst. eurų suma atrodo konkreti, nes ją galima lengvai įsivaizduoti ir suskaičiuoti jos nulius.
Būtent todėl I. Šimonytė nusprendė parlamentinių lėšų apskritai nenaudoti. Ji pabrėžė, kad tokį sprendimą priėmė ne todėl, jog mano, kad šios lėšos yra blogos, o norėdama taupyti laiką. Politikė teigė, kad su tokiomis išlaidomis susitvarko iš atlyginimo.
2008–2009 metų krizė: teko imtis griežtų sprendimų
2008–2009 metų krizės metu finansų ministre tapusiai I. Šimonytei teko priimti nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus. Geresniais laikais valstybei nesukaupus pakankamo rezervo, staigiai 30 proc. sumažėjus pajamoms buvo būtina griežta taupymo politika.
Kalbėdama apie visuomenėje tebesklindančią istoriją, kad ji esą „pavogė pensijas“, I. Šimonytė šį teiginį vertino su humoru. Ji taip pat yra sakiusi, kad krizės metu pati neteko 40 proc. atlyginimo ir nežino, kur tie pinigai yra.
Aiškindama, kodėl Lietuva nesirinko lito devalvavimo, ji pabrėžė tokio sprendimo grėsmę gyventojams. Litais taupantys žmonės būtų iškart praradę dalį santaupų, o paskolas eurais turintiems gyventojams paskolos našta būtų išaugusi tuo metu, kai dalis jų galėjo būti netekę darbo.
Vidaus konsolidacijos sprendimai padėjo išlaikyti pasitikėjimą Lietuvos finansų sistema, o eksportas šalies ekonomiką iš krizės išvedė gana greitai.
Korupcija, pasak jos, prasideda nuo žmonių
Kalbėdama apie korupciją ir politikų pasiryžimą rizikuoti reputacija dėl keliasdešimties tūkstančių eurų, I. Šimonytė teigė, kad politikai yra visuomenės atspindys.
Jos vertinimu, pati korupcijos sąvoka reiškia sugedimą – o sugedti gali žmonės. Susidūrę du panašiai mąstantys asmenys, jos teigimu, gali imtis to, ko nesugedę žmonės nedarytų.
I. Šimonytė taip pat pabrėžė, kad politikui svarbiausia yra reputacija, o kompetencija ją tik papildo. Pasak jos, politikas iš esmės neturi nieko kito, išskyrus savo reputaciją.
Pinigai jai – galimybė, o ne gyvenimo tikslas
I. Šimonytė pasakojo augusi paprastoje šeimoje. Jos tėvai statė kooperatinį butą ir gyveno jausdami didelę finansinę įtampą. Ji pati vasaromis dirbdavo, megzdavo ir siūdavo drabužius.
Kalbėdama apie savo santykį su turtu, politikė sakė, kad pinigai jai yra galimybė, tačiau niekada nebuvo gyvenimo tikslas. Ji teigė nebandžiusi asmeninių problemų spręsti pirkdama daiktus, nes vidinės tuštumos materialūs dalykai neužpildo.
I. Šimonytė taip pat pabrėžė, kad dėl didesnio atlyginimo nesirinktų neįdomaus darbo. Ji galėtų dirbti už mažiau, jei veikla būtų įdomi ir suteiktų didelį moralinį pasitenkinimą.