Veronika dirba povandenine operatore – reta profesija, reikalaujanti ne tik kūrybiškumo, bet ir fizinio bei emocinio pasirengimo. Naujienų portalui tv3.lt ji pasakoja, kaip į jos gyvenimą atkeliavo nardymas, su kokiais išbandymais tenka susidurti filmuojant jūroje ir kokių netikėtų akimirkų teko patirti po vandeniu.
Šis pokalbis – naujo tv3.lt straipsnių ciklo „Už kadro“ dalis. Jame pristatomos skirtingos profesijos, kalbinami jų atstovai ir siekiama parodyti tai, kas įprastai lieka nematoma.
Į povandeninį pasaulį atvedė smalsumas
Veronika sako, kad niekada nebuvo nusprendusi tapti povandenine operatore. Pasak jos, veikiau vanduo pasirinko ją. 2024 metais ji išvyko į Los Andželą savęs išbandyti, o ten natūraliai susidomėjo gamtos dokumentika.
Būtent prie vandens ji rasdavo ramybę, todėl kilo noras savo akimis pamatyti vandenynų pasaulį, kurį anksčiau stebėdavo tik ekrane. Sprendimas išbandyti nardymą buvo spontaniškas – moteris leido sau svajoti ir leistis į kelionę be didelių lūkesčių.
Aktyviai mokytis ir praktikuotis Veronika pradėjo prieš dvejus metus. Kadangi Lietuvoje tokių galimybių nedaug, ji keliauja po pasaulį ir patirties semiasi iš šios srities profesionalų Amerikoje, Meksikoje ir Azijos šalyse. Ji teigia, kad į šią veiklą ją atvedė atsitiktinumas ir smalsumas.
Pirmasis nėrimas įvyko Indonezijoje, Balyje. Prieš tai Veronika apie tris mėnesius praleido Amerikoje, o vėliau, sekdama stipria intuicija, išvyko į Indoneziją. Ji neturėjo konkretaus plano ar iš anksto pasirinktos nardymo mokyklos – žinojo tik kryptį ir norą išsiaiškinti, ar toks išbandymas bus įveikiamas jos kūnui ir protui.
Iš pradžių ji mokėsi negiliame baseine. Po kelių treniruočių komanda išvyko į Ramųjį vandenyną, kur Veronika panėrė į 15 metrų gylį. Moteris pasakoja nejutusi nei baimės, nei diskomforto – atvirame vandenyne ji iškart pasijuto taip, lyg būtų savo kambaryje, o po vandeniu atrado ilgai ieškotą ramybę.
Filmavimas jūroje priklauso nuo gamtos
Praėjusiais metais Veronika su komanda nufilmavo pirmąjį Lietuvos kino istorijoje povandeninį dokumentinį filmą apie Baltijos jūros dugną ir jame nuskendusį reliktinį mišką. Įprasta kūrybos erdvė tuo metu buvo ne filmavimo aikštelė, o povandeninis pasaulis.
Darbas prasideda nuo sudėtingo pasiruošimo: reikia gabenti kamerų techniką, sausus kostiumus ir kitus priedus, suburti komandą, pasirūpinti laivu bei kapitonu ir gauti visus būtinus leidimus. Norint filmuoti dronais, reikalingi kariuomenės ir laivyno sutikimai, todėl filmavimas jūroje susijęs su sudėtingomis procedūromis.
Be to, po vandeniu dirbantis operatorius priklauso nuo oro ir jūros. Niekada nėra visiškai aišku, ar pavyks išplaukti, tęsti numatytą filmavimą ar įgyvendinti planus. Todėl ši profesija reikalauja daug kantrybės – dirbama aplinkoje, kurios žmogus negali kontroliuoti.
Saugumas priklauso ne tik nuo naro. Krante esantys komandos nariai turi būti atidūs ir užtikrinti, kad į vandenį neįkristų apšvietimo įranga ar kitas elektrinis prietaisas, kol žmogus dirba po vandeniu.
Šių taisyklių ir gerųjų praktikų Veronika vis dar mokosi. Lietuvoje tokios patirties bei žinių, jos teigimu, nėra daug, todėl ji dažnai praktikuojasi Los Andžele. Ten moteris turi povandeninio operatorinio mentorių, su kuriais aptaria tolesnius žingsnius, mokosi saugumo ir gilinasi į kūrybinius darbo po vandeniu aspektus.
Baltijos jūra operatoriui – ypač sudėtinga
Filmavimo sąlygos labai priklauso nuo aplinkos. Baseine situaciją galima gerokai lengviau kontroliuoti, o Baltijos jūra turi savų iššūkių, kuriems būtina pasiruošti.
Filmuodama dokumentinį filmą Baltijos jūroje Veronika ten praleido beveik visą praėjusią vasarą. Jūra buvo tamsi ir šalta, o matomumas geriausiu atveju siekė vos 4–5 metrus. Vandenyne jis dažnai būna kur kas didesnis – gali siekti 20–30 metrų.
Operatoriui svarbu ne tik mokėti nardyti, bet ir valdyti kamerą. Įsitraukus į kadrą ir stebint gamtą per monitorių, smegenys gali tarsi pamiršti, kad žmogus vis dar yra po vandeniu ir turi rūpintis savo saugumu. Dėl to šalia būtinas asmuo, kuris stebėtų narą, kai šis visiškai pasineria į kūrybą.
Filmavimas nuo gegužės iki rugsėjo taip ir nesuteikė tobulų sąlygų. Komandai teko susidurti su bangavimu, srovėmis, prastu matomumu ir kitomis netikėtomis aplinkybėmis, sugriovusiomis ne vieną išankstinį planą.
Didžiausios klaidos kyla dėl skubėjimo
Apie pavojus Veronika stengiasi negalvoti per daug, tačiau išlieka budri. Ji nuolat stiprina save fiziškai ir emociškai, kad baimė bei nerimas netrukdytų dirbti. Moteris įsitikinusi, jog po vandeniu yra saugi ir kad ši aplinka leidžia įgyvendinti kūrybines idėjas.
Jos teigimu, dažniausios klaidos nardant atsiranda dėl skubėjimo. Prieš nėrimą būtina patikrinti įrangą, atkreipti dėmesį į šalia esančius narus, tinkamai susikaupti ir objektyviai įvertinti savo galimybes bei kvalifikaciją.
Filmuodama pametė trenerį, o priešais išniro ryklys
Per dvejus metus ir daugybę nėrimų įvairiose pasaulio vietose Veronikai teko patirti ne vieną įsimintiną akimirką. Viena stipriausių jų – netikėtas susitikimas su rykliu.
Amerikoje esanti Katalinos sala garsėja povandeniniais miškais, vadinamaisiais „Kelp Forest“. Šioje saugomoje teritorijoje augantys augalai gali siekti net 30 metrų, o vieta laikoma viena gražiausių pasaulyje nardyti ir filmuoti.
Ten Veronika lankė povandeninio operatorinio kursus pas žinomą operatorių iš Niujorko. Tarp gausybės augalų nesunku pasiklysti, prarasti kartu neriantį žmogų ar išplaukti ne ten, kur planuota.
Taip nutiko ir Veronikai: filmuodama ji per daug susitelkė į kadrą ir pametė savo trenerį. Ieškodama jo bei sukdamasi ratu, moteris staiga priešais save išvydo iš augalų išnyrantį ryklį. Ji instinktyviai bandė pradėti filmuoti, tačiau dėl streso net nesugebėjo paspausti REC mygtuko.
Veronika šį susitikimą vadina vienu netikėčiausių savo gyvenime – dar akimirką ji sukosi ieškodama mentoriaus, o kitą prieš akis jau buvo ryklys.
Kiekviena vieta po vandeniu dovanoja vis kitokią patirtį. Ramiajame vandenyne, Karibų jūroje ir Atlanto vandenyne skiriasi augalai bei gyvūnai, todėl Veronika sako besijaučianti laiminga galėdama šį pasaulį pažinti ir patirti.