Laidotuvių papročiai Lietuvoje pamažu transformuojasi. Žmonės vis dažniau atsisako dalies anksčiau įprastų tradicijų ir renkasi asmeniškesnį atsisveikinimą su mirusiu artimuoju. Keičiasi ne tik pati ceremonijos forma, bet ir požiūris į gėles, vainikus, laidotuvių trukmę bei kitus įprastus elementus.
Apie tai, kurie atsisveikinimo būdai šiandien tampa populiaresni, o kurie traukiasi į praeitį, pasakoja „Cremains Vilnius“ ir „Cremains Klaipėda“ krematoriumų direktorius Justinas Savickas.
Kremavimas keičia ir atsisveikinimo eigą
Laidotuvės anksčiau ar vėliau paliečia kiekvieną žmogų, tačiau dabar šeimos vis dažniau svarsto ne tik, kaip bus palaidotas velionis, bet ir kaip turėtų atrodyti visas atsisveikinimas.
J. Savicko teigimu, vienas ryškiausių pokyčių – augantis kremavimo pasirinkimas. Kartu su juo keičiasi ir ceremonijos organizavimas, nes artimieji ieško sprendimų, geriau atitinkančių jų gyvenimo būdą bei asmeninius pageidavimus.
Kremavimas, pasak specialisto, nereiškia, kad atsisveikinimas turi būti trumpesnis ar mažiau jautrus. Šeima gali dalį apeigų surengti prieš kremaciją, o vėliau laidojimo namuose pašarvoti urną.
Tokiu atveju krematoriume su artimiausiais žmonėmis galima atsisveikinti valandą ar dvi, o vėliau tęsti apeigas laidojimo namuose. Pats procesas iš esmės išlieka toks pats, tik jo etapai išdėstomi kita tvarka.
Atsisveikinime vis daugiau vietos skiriama asmeniškumui
Laidotuvių įpročius keičia ne vien kremavimas. Šeimos vis drąsiau kalba apie tai, kaip norėtų atsisveikinti su artimuoju – kartais tokie norai būna aptarti iš anksto, o kartais sprendimai priimami jau susidūrus su netektimi.
Asmeniškumas gali atsispindėti muzikoje, gėlėse, spalvose ir kituose akcentuose, susijusiuose su mirusiojo pomėgiais, veikla ar profesija. J. Savickas pabrėžia, kad individualus laidotuvių planas šiandien tapo kasdienybe.
Laidojimo paslaugų srityje egzistuoja tam tikri standartai, tačiau darbuotojai, kai tik įmanoma, stengiasi įgyvendinti šeimų pageidavimus. Todėl atsisveikinime gali atsirasti mirusiojo mėgtos spalvos, simboliai, muzika ar net jo darbų ekspozicija.
Dažniausiai tai būna subtilios ir jautrios detalės, suteikiančios ceremonijai ypatingą atmosferą. Jei žmogus buvo amatininkas ar menininkas, atsisveikinimo vietoje gali būti eksponuojami jo kūriniai.
Prie besikeičiančių šeimų poreikių pritaikomos ir laidojimo erdvės. Krematoriume bei kituose įmonių grupės laidojimo namuose įrengtos vaikams skirtos vietos, kad į atsisveikinimą atvykusioms šeimoms mažieji turėtų jiems pritaikytą erdvę, o tėvai galėtų lengviau susikaupti.
Gėlių pasirinkimas tampa įvairesnis
Į laidotuves žmonės vis dar dažnai ateina su gėlėmis ar vainiku. Tradiciškai renkamasi rožes arba chrizantemas, tačiau ir čia pastebima daugiau individualių sprendimų.
Vietoje vien baltų rožių ar chrizantemų vis dažniau ieškoma konkrečiam žmogui patikusių gėlių, jų rūšių ir atspalvių. Be to, floristinės kompozicijos neretai planuojamos taip, kad tiktų ir atsisveikinimui su karste esančiu velioniu, ir vėlesniam urnos šarvojimui.
Populiarėja transformuojamos kompozicijos: vienos iš anksto pritaikomos tiek karstui, tiek urnai, o kitas floristai perkomponuoja tuo metu, kai palaikai kremuojami.
Gedulo vokeliai neišnyko
Nors dalis tradicijų nyksta, pinigai vokeliuose artimiesiems tebėra pasirenkama paramos forma. J. Savickas sako, kad gedulo vokeliai laidojimo namuose vis dar turi paklausą, tačiau apie juose dovanojamų sumų dydį ar tokios paramos dažnumą kalbėti negali.
Pagalba šeimai gali būti suteikiama ir kitais būdais. Pasitaiko, kad prie laidotuvių išlaidų prisideda keli tolimesni giminaičiai arba mirusiojo ir jo artimųjų darbdaviai. Kai kuriais atvejais jie pasiūlo apmokėti visas laidojimo paslaugas ar dalį jų.
Kelias dienas trunkančios laidotuvės tampa retenybe
Kartu su naujais pasirinkimais traukiasi ir kai kurie seni papročiai. Ilgai, kelias dienas trunkantys atsisveikinimai, gedulo giesmės bei raudos pasirenkami vis rečiau.
Pasak J. Savicko, atsisveikinimai trumpėja ir tampa lengvesni savo forma, o jų akcentai vis labiau pritaikomi konkrečiam žmogui. Dėl to senosiomis tradicijomis paremtos laidotuvės kartais net labiau nustebina laidojimo paslaugų specialistus nei nuoširdūs ir sentimentalūs artimųjų prašymai.
Vienas retai besutinkamų papročių – pakeliui į kapines sustoti prie mirusiojo namų ir tylos minute simboliškai leisti jam atsisveikinti su vieta, į kurią jis nebegrįš. Retai girdimi ir per apeigas skambantys bažnyčios ar kapinių varpai, taip pat laidotuvių maršas, atliekamas bosiniais pučiamaisiais.
Per vienas laidotuves skambėjo „We Are the Champions“
Individualūs artimųjų pageidavimai kartais būna netikėti, tačiau laidojimo namų darbuotojai į juos dažniausiai reaguoja ne nustebę, o ieškodami galimybės juos įgyvendinti.
J. Savickui įsiminė atvejis, kai artimieji paprašė procesijos kapinėse metu, vežant karstą, iš katafalko kolonėlių leisti mirusiojo mėgstamą grupės „Queen“ dainą „We Are the Champions“.
Specialisto teigimu, apie neįprastus pageidavimus būtų galima parašyti atskirą knygą, tačiau šiandien tokie prašymai priimami be nuostabos ir stengiamasi rasti būdą juos įgyvendinti.
Kai kurios netektys sukrečia ir laidojimo darbuotojus
Kasdien su mirtimi susiduriantys laidojimo srities darbuotojai taip pat ne visoms istorijoms lieka abejingi. Netikėtos mirtys ir nelaimingi atsitikimai sukrečia ne tik artimuosius, bet ir juos aptarnaujančius specialistus.
Ypač skaudžios būna istorijos apie vyresnio amžiaus žmones. J. Savickas pasakoja savo praktikoje ne kartą susidūręs su atvejais, kai vienam žmogui mirus po kelių valandų ar dienų išeidavo ir jo antroji pusė. Tokiose situacijose, jo teigimu, sunku negalvoti apie stiprų ryšį, meilę ir širdgėlą, nors paaiškinti, kodėl taip nutinka, neįmanoma.
Vis dėlto didžiausią įspūdį ne visuomet palieka pačios skaudžiausios istorijos. Kartais labiausiai įsimena tai, ką artimieji pasakoja apie mirusiojo gyvenimą – jo įveiktus sunkumus ir patirtus gražius dalykus.
Tokie pasakojimai atskleidžia kitą laidotuvių pusę: jose kalbama ne tik apie gedulą, bet ir apie žmogaus gyvenimą, kurį artimieji stengiasi prisiminti bei išsaugoti. Mirtis, pasak J. Savicko, primena ne vien apie netektį, bet ir apie gyvybę, gyvenimo laikinumą bei paskutinę mirusiojo dovaną čia likusiems žmonėms.