Europos Sąjunga rengiasi iš esmės pertvarkyti pakuočių naudojimo ir perdirbimo taisykles. Gyventojams tai gali reikšti didesnes prekių kainas ir kitokią atliekų rūšiavimo tvarką. Ekspertai įspėja, kad didžiausias spaudimas gali tekti smulkiajam verslui, o milijoninės investicijos savaime dar negarantuos geresnių perdirbimo rezultatų.
Pokyčių poveikis verslui priklausys nuo realių perdirbimo galimybių
Planuojami pakeitimai turėtų apimti ne tik pakuočių ženklinimą, bet ir pačias jų konstrukcijas. D. Dundulio teigimu, prieš nustatant naujus reikalavimus būtina išsiaiškinti, kurios pakuotės iš tiesų gali būti perdirbtos, o kurios galiausiai sudeginamos.
Jo nuomone, rūšiuoti prasminga tas pakuotes, kurioms egzistuoja surinkimo ir perdirbimo infrastruktūra. Jei atliekos vis tiek keliauja į deginimą, jų atskiras rūšiavimas, pasak jo, netenka prasmės.
D. Dundulis atkreipė dėmesį, kad net švarią pirminę pakuotę, pavyzdžiui, polietileną, kartais sunku perduoti perdirbti. Kai nafta pigi, tokios žaliavos gali niekam neprireikti. Tuo metu užterštos pakuotės, jo teigimu, praktiškai apskritai nepriimamos.
Ekspertas pabrėžė, kad pirmiausia reikia aiškiai nustatyti, kas gali būti perdirbama. Tokias pakuotes būtina rūšiuoti, tačiau atliekų, kurios bus sudegintos, atskyrimas esą tampa tik saviapgaule.
Penkerių metų laikotarpis gali būti kupinas neapibrėžtumo
Vertinant, ar naujovėms bus spėta pasirengti per penkerius metus, Ž. Mauricas sakė, kad sprendimai dažnai atidedami iki paskutinės minutės. Be to, kol kas neaišku, kaip tiksliai sistema veiks, kiek pakuočių bus perdirbama ir koks bus jos efektyvumas.
Jo teigimu, teisėkūroje pirmiausia nustatomas bendras tikslas, o vėliau paaiškėja daugybė techninių detalių. Kaip pavyzdį ekonomistas pateikė hipotetinį siekį iki 2040 metų pakuočių kiekį sumažinti 15 procentų.
Ž. Mauricas teigė, kad technologijos šioje srityje dar tik sparčiai vystomos. Vokietija ir Nyderlandai laikomi vienais iš lyderių, o Kinija taip pat aktyviai juda šia kryptimi. Jis svarstė, kad kai kurie ribojimai gali būti susiję ir su siekiu neleisti atliekų eksportuoti į Kiniją, o vėliau jų grąžinti į Europą.
Ekonomistas procesą palygino su ėjimu tamsoje apgraibomis: nustatomas iš viršaus nuleistas tikslas, tačiau ne visada aišku, kaip jis bus pasiektas. Tai gali sukelti didelį neapibrėžtumą, ypač mažosioms įmonėms.
Be to, pokyčiai gali prasidėti ne tik po penkerių metų – kai kurie tarpiniai reikalavimai įsigalios anksčiau. Todėl dalis verslų vieną rytą gali susidurti su situacija, kai ankstesnio veiklos modelio tęsti nebeįmanoma ir reikia skubiai persitvarkyti.
Didžiosios korporacijos gali įgyti pranašumą
Ž. Maurico vertinimu, didelės korporacijos prie naujų taisyklių prisitaikys lengviau, nes turi daugiau išteklių ir galimybių dalyvauti visame procese. Dėl to gali dar labiau išaugti atotrūkis tarp didžiųjų įmonių ir smulkiojo verslo.
Pagal šalis, pasak jo, daugiausia galėtų laimėti Vokietija, Nyderlandai ir Skandinavijos valstybės. Lietuva esą yra per vidurį – turi ir stipriųjų, ir silpnesnių pusių, o Pietų Europos šalims iššūkių gali kilti daugiau.
Rūšiuoti neužtenka – svarbu, kas vyksta toliau
D. Dundulis mano, kad privalomi reikalavimai ir kontrolė padėtų pasiekti, jog gyventojai daugiau rūšiuotų. Tačiau tam būtina tinkama infrastruktūra, ypač kalbant apie bioatliekas.
Jis atkreipė dėmesį, kad į bendrus komunalinių atliekų konteinerius patekusios bioatliekos užteršia pakuotes. Net jei tokios pakuotės vėliau išrūšiuojamos, jos dažnai jau nebėra tinkamos perdirbti. Be to, jų plovimui reikėtų sunaudoti daug vandens.
Eksperto teigimu, perdirbimas neturėtų reikšti kitų išteklių švaistymo. Vertinti būtina visą grandinę, o ne vien patį rūšiavimo veiksmą.
Ž. Mauricas sutiko, kad pokyčiai gali atverti erdvę investicijoms ir inovacijoms, tačiau teisinis neapibrėžtumas gali jas stabdyti. Jis prisiminė automobilių parko dyzelizaciją: siekiant mažinti CO₂ emisijas buvo pasirinkti dyzeliniai automobiliai, tuo metu Kinija pasuko elektromobilių kryptimi ir dabar įgijo pranašumą prieš Europos Sąjungą. Europoje susidarė disbalansas – dyzelino trūksta, jo kaina didelė, o automobilių pagaminta pakankamai.
Tokie neatitikimai, jo manymu, gali atsirasti ir pakuočių srityje, jei sprendimai bus vien nuleidžiami iš viršaus. Ekonomistas pabrėžė paskatų svarbą ir Lietuvos užstato sistemą įvardijo kaip gerą pavyzdį. Ji finansiškai skatina gyventojus grąžinti pakuotes, todėl surenkama viena didžiausių plastikinių butelių dalių, o tikėtina, kad didžioji jų dalis ir perdirbama.
Kitokia situacija, anot jo, susidaro ten, kur rūšiavimas paliekamas savanoriškas arba sistema tampa pernelyg sudėtinga. Ž. Mauricas kaip pavyzdį nurodė Italiją, kur yra 25 konteineriai, tačiau, jo teigimu, žmonės dažnai nerūšiuoja, nes nejaučia pakankamos paskatos.
Jei išrūšiuotos atliekos vėliau vis tiek patenka į bendrą konteinerį ar kitais neaiškiais keliais prarandamos, tai gali demotyvuoti gyventojus. Todėl svarbu vertinti ne vien tai, kiek žmonės rūšiuoja, bet ir kokie konkretūs rezultatai pasiekiami.
Naujovės gali pakeisti visą pakuočių rinką
Ž. Mauricas taip pat pažymėjo, kad Europa, palyginti su Jungtinėmis Valstijomis ir net Kinija, sugeneruoja palyginti mažai plastiko atliekų ir jau yra viena iš pirmaujančių regionų. Įgyvendinus naujas iniciatyvas plastiko naudojimas dar labiau mažėtų, o jo vietą galėtų užimti kartonas.
Taip pat gali atgimti aliuminio ar stiklo pakuotės. Tai reikštų platesnį visos pakuočių struktūros pasikeitimą, tačiau kartu sukurtų naujų galimybių įmonėms, gaminančioms kartoną, stiklinę tarą, aliuminį ar iš vienos medžiagos pagamintas nemišrias pakuotes.