Paryžiuje surengta vieša masinė nevestuvių ceremonija, kurioje poros, draugai ir net augintiniai su šeimininkais išreiškė meilę vieni kitiems, tačiau sąmoningai atsisakė santuokos.
Nevestuvių renginys vyko Prancūzijos sostinės Monmartro rajone. Dalyviai žengė raudonu kilimu ir stojo prieš Paryžiaus 18-ojo rajono merą Éricą Lejoindre’ą, tačiau ne tam, kad ištartų įprastus santuokos įžadus.
Vietoje santuokos – amžinosios sužadėtinių
Ceremonijos metu poros tarė Žoržo Brasenso, prancūzų dainų kūrėjo, kuris nepritarė santuokai, dainos žodžius: „Turiu garbės neprašyti tavo rankos“ ir „Neįrašykime savo vardų pergamento apačioje“.
Po šių žodžių meras paskelbdavo dalyvius oficialiai nesusituokusiais ir pavadindavo juos amžinosiomis sužadėtinėmis.
Éricas Lejoindre’as teigė, kad renginyje netrūko jaudinančių akimirkų: žmonės čia „nesituokė“ su draugais arba su sutuoktiniais, su kuriais kartu praleido daugybę metų. Pasak mero, ceremonijoje susipynė įvairios meilės istorijos, laisvė, džiaugsmas ir geras humoras.
Šventėje buvo galima išgirsti ir neįprastų meilės prisipažinimų. Viena prancūzė savo jausmus išreiškė šuniukui Popiui, pasirinkdama jį savo džiaugsmo palydovu ir įteikdama mažą medalioną kaip laimės simbolį.
Kita dalyvė sakė, kad jai svarbesnė viltis dėl amžinos meilės, o ne santuokos pažadas, kuris galbūt neatlaikytų laiko išbandymo.
Dar viena ceremonijos dalyvė juokavo apie savo partnerio ir savo pačios praeitį: jis jau buvo dukart išsiskyręs, todėl ji nenorėjo tapti trečiąja žmona, o pati jau buvo palaidojusi du vyrus ir nenorėjo laidoti dar vieno.
Nevestuvių ceremonija Paryžiuje truko dvi valandas. Norintieji joje pasakyti „ne“ santuokai su draugais, poromis ar augintiniais turėjo iš anksto užsiregistruoti.