Lietuvoje nuo pneumoninio maro mirus rusų mokslinei, visuomenėje vėl susidomėta liga, kurios paskutinė didelė epidemija mūsų krašte kilo XVIII amžiaus pradžioje. Apie maro protrūkius, jų poveikį ir žmonių reakcijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Martynas Jakulis, šiuo metu tiriantis paskutinį marą Vilniuje.
Maras LDK siautėjo ne vieną kartą
Istoriko teigimu, VI–XX amžiuje pasaulį sukrėtė trys maro pandemijos: Justiniano maras, trukęs VI–VIII amžiuje, Juodoji mirtis, apėmusi XIV–XVIII amžių, ir trečioji pandemija, vykusi nuo XIX amžiaus vidurio iki XX amžiaus vidurio ir daugiausia žalos padariusi Azijoje.
Su antrąja pandemija siejami ir LDK teritorijoje kilę maro protrūkiai. Jie kartojosi beveik keturis šimtmečius, tačiau laikui bėgant tapo lokalesni, nes valstybė ėmėsi prevencijos ir kūrė ligos plitimo kontrolės mechanizmus. Vis dėlto maro sukėlėjas nesusilpnėjo, o liga netapo įprasta endemine infekcija. Ypač pražūtingi buvo paskutiniai protrūkiai, tarp jų ir 1709–1710 metais Lietuvą nusiaubusi epidemija.
Skirtingi skaičiavimai rodo, kad XVI amžiuje–XVIII amžiaus pradžioje LDK kilo beveik dvidešimt maro protrūkių. Dauguma jų liko vietiniai, tačiau XVII–XVIII amžiaus didžiosios epidemijos padarė ilgalaikę žalą. Vienas svarbiausių, nors ne vienintelis, jas paskatinusių veiksnių buvo karai, kuriuos dažnai lydėdavo badas.
Maras ypač dažnai plito per Livonijos karą (1558–1583), XVII amžiaus vidurio kovas su maskvėnais ir švedais bei Didįjį Šiaurės karą (1700–1721). Pastarosios dvi epidemijos apėmė didelę krašto dalį, ilgam sutrikdė jo raidą, o net kelių santykinės taikos dešimtmečių XVIII amžiuje nepakako visuomenei ir ūkiui visiškai atsigauti.
Ligą aiškino „užkrėstu oru“ ir Dievo bausme
Šiandien išskiriamos trys pagrindinės maro formos: buboninis, pneumoninis ir septiceminis. Tačiau ankstyvaisiais naujaisiais laikais žmonės jas laikė viena liga. Šaltiniuose maras vadintas lotyniškais žodžiais pestis arba pestilentia, lietuvišku „maru“, taip pat lenkiškais powietrze morowe ar tiesiog powietrze.
Pastarasis terminas reiškia „užkrečiamą orą“ ir atskleidžia tuometinį įsitikinimą, kad liga sklinda per orą. Todėl epidemijų metu buvo stengiamasi jį „išvalyti“ ir „išgryninti“. Ši teorija ilgai išliko, o tikrasis maro plitimo mechanizmas paaiškėjo XIX amžiaus pabaigoje, stebint epidemiją Honkonge.
Šveicarų mokslininkas Alexandre’as Yersinas tada atrado pagrindinį maro sukėlėją – bacilą Pasteurella pestis, vėliau jo garbei pervadintą Yersinia pestis. Tuomet paaiškėjo, kad maro protrūkiams būtinos žiurkės ir blusos, kurių viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų miestuose netrūko.
Tačiau žmonės ligos priežasčių ieškojo ne tik aplinkoje. Maras, kaip ir kitos sunkios ligos, dažnai buvo laikomas Dievo bausme, neganda ar rykšte. Todėl greta praktinių priemonių svarbią vietą užėmė religinės apeigos. Tikintieji prašė maro šventųjų Roko, Sebastijono ir Rozalijos globos, o epidemijų metais naujagimiams jų vardai buvo suteikiami dažniau, tikintis apsaugos nuo ligos ir mirties.
Buvo meldžiamasi, smilkomas pelynas ir bėgama iš miestų
1630 metais Vilniuje išleistoje Valentino Bartoševskio knygelėje „Bezoaras iš žmonių ašarų“ aprašytos priemonės, kurios esą turėjo padėti apsisaugoti nuo maro, prieš daugiau nei penkerius metus siautusio mieste. Tarp patarimų buvo ne tik malda, bet ir švara namuose bei aplinkoje, pelyno, kadagio ir kitų aitraus kvapo augalų smilkymas.
Knygelėje netgi rekomenduota įsigyti senų ožių, kad šie vaikščiotų po namus, nes jų kvapas esą nuveja marą.
Siekiant sustabdyti užkratą, kartais būdavo naikinami su sergančiaisiais susiję daiktai ir pastatai. 1710 metų rugpjūčio 25 dieną Vilniaus jėzuitai sudegino nuo maro mirusių savo valdinių namus Lukiškių priemiestyje.
Vis dėlto dažniausiai nuo maro mėginta gelbėtis pasitraukiant. Vladislovo Vazos gydytojas ir Vilniaus kalyklos administratorius Motiejus Vorbekas-Lettowas 1653 metų liepą, Vilniuje prasidėjus epidemijai, su šeima išvyko į dvarą netoli Sudervės. Kadangi liga iš miesto nesitraukė, vėlyvą rudenį šeima persikėlė į kitą dvarą už Slanimo, kur sulaukė epidemijos pabaigos.
Epidemijos metu būta ir pasiaukojimo, ir plėšikavimo
Ne visi nuo maro bėgdavo. Kai kurie žmonės likdavo ir rūpindavosi tais, kurie neturėjo galimybės pasitraukti: slaugydavo ligonius bei laidodavo mirusiuosius. Tokį darbą dažnai prisiimdavo vienuoliai ir kunigai. Rūpindamiesi sergančiųjų kūnais ir sielomis, jie neretai patys užsikrėsdavo ir mirdavo. 1710 metais Vilniuje toks likimas ištiko bonifratrų ir pranciškonų tretininkų bendruomenes.
Tačiau epidemijos taip pat sudarydavo sąlygas piktnaudžiauti. Apleisti arba po šeimininkų mirties tušti namai tapdavo plėšikų taikiniu. Tai liudija po 1630–1631 metų protrūkio Slanime išgyvenusių žmonių skundai: kaimynai esą pasisavino daiktus, javus ir gyvulius, o kai kuriuos maro aukų namus net išardė.
Kad tokių veiksmų būtų išvengta, epidemijų metu buvo stiprinama miestų apsauga, valdžios atstovams suteikiami platesni įgaliojimai, o miestuose likusiems gyventojams nustatomos specialios elgesio taisyklės.