Japoninė reinutrė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patraukliai: jos stiebai primena bambuką, lapai yra dideli ir žali, o rudens pradžioje pasirodo smulkūs balti žiedai. Vis dėlto tai viena agresyviausių invazinių augalų rūšių Europoje. Sparčiai plisdama ir stelbdama vietinę augaliją, ji kelia rimtą grėsmę biologinei įvairovei.
Šis augalas kilęs iš Japonijos, Kinijos ir Korėjos. Į Europą jis pateko kaip dekoratyvinis augalas. Lietuvoje japoninės reinutrės ilgą laiką buvo sodinamos sodybose ir parkuose dėl įspūdingų lapų bei baltų žiedynų, pražystančių rudenį, kai žydinčių augalų būna mažiau. Šiuo metu jų aptinkama visoje šalyje.
Auginti ir platinti draudžiama
2025 m. japoninė reinutrė įtraukta į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą. Dėl to jos naudojimui ir platinimui taikomi griežti ribojimai.
Esant palankioms sąlygoms, augalas gali pasiekti 3 metrų aukštį ir suformuoti tankius sąžalynus. Pro juos kitiems augalams sunku prasiskverbti, todėl nyksta natūralios augalų bendrijos ir mažėja biologinė įvairovė. Reinutrė gali visiškai pakeisti augaliją, nuo kurios priklauso daugybė vabzdžių, paukščių ir kitų gyvūnų.
Pagrindinė jos atsparumo priežastis slypi po žeme. Šakniastiebiai sudaro tankų tinklą, o pašalinus antžeminę dalį augalas gali greitai atželti iš likusių šaknų.
Japoninė reinutrė neretai išplinta kartu su perkeliamu gruntu, statybų metu vežama žeme arba netinkamai tvarkomomis sodo atliekomis.
Galingi šakniastiebiai taip pat gali skverbtis į plyšius ir pažeisti įvairius statinius. Nustatyta, kad jie gali ardyti kelių dangą, melioracijos sistemas, vamzdynus, užtvankas ir net pastatų pamatus.
Kovoti įmanoma, tačiau greito sprendimo nėra
Japoninė reinutrė laikoma viena sunkiausiai kontroliuojamų invazinių rūšių. Vieną kartą nupjovus augalą, rezultato paprastai nebūna – jis dažnai atauga dar tankesnis.
Keliskart per vegetacijos sezoną nuolat pjaunant augalus galima palaipsniui išeikvoti šakniastiebiuose sukauptas maisto medžiagas. Vis dėlto tam reikia kantrybės, o priemonę dažniausiai tenka taikyti ne vienus metus. Nedideliuose plotuose augalus galima iškasti kartu su šakniastiebiais, o kai kuriais atvejais naudojami herbicidai.
Veiksmingiausia priemonė – užkirsti kelią plitimui. Japoninių reinutrių nereikėtų auginti sodybose, jų liekanų negalima mesti į gamtą, o sodo atliekas būtina tvarkyti atsakingai.
Šis augalas rodo, kaip dekoratyvinė rūšis gali tapti rimta grėsme gamtai. Nors jos plitimą sustabdyti sudėtinga, atsakingas žmonių elgesys gali gerokai sumažinti daromą žalą.