Europoje daugėja perspėjimų dėl Rusijos keliamų grėsmių. Specialiosios tarnybos fiksuoja Maskvai priskiriamas diversijas ir kitokias operacijas, o politikai neatmeta, kad Rusija gali mėginti patikrinti NATO ryžtą. Tuo metu valstybinė agentūra „RIA Novosti“ neseniai paskelbė, o po kelių valandų pašalino tekstą „Rusijos laukia dar viena spec. operacija. Ji bus labai trumpa“, kuriame buvo svarstoma apie raketų smūgius Lietuvai, taip pat ir branduolinio ginklo panaudojimą.
Kyla klausimas, kaip atrodo tikrieji pasirengimo dideliam karui požymiai ir ar juos galima pastebėti iš anksto. 2021 metais Rusija telkė kariuomenę bei techniką prie Ukrainos sienos, rengė dideles pratybas, o rudenį pradėjo naują pajėgų didinimą. Šie veiksmai buvo fiksuojami ir viešai aptarinėjami likus keliems mėnesiams iki 2022 metų vasario 24 dieną prasidėjusio plataus masto įsiveržimo, rašo „Zerkalo“.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad galimas Rusijos puolimas prieš NATO valstybes nebūtinai atrodytų taip pat. Skirtųsi Maskvos tikslai, naudojami metodai, technologijos ir pasirengimas, taip pat NATO atsakas.
2021-ųjų pajėgų telkimas prie Ukrainos
2021 metų balandžio pradžioje Ukraina pranešė apie Rusijos kariuomenės telkimą prie rytinės šalies sienos ir aneksuotame Kryme. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Ruslanas Chomčakas teigė, kad šiose kryptyse buvo sutelktos 28 bataliono taktinės grupės – maždaug 20–25 tūkstančiai karių.
Balandžio 13 dieną Rusija pati patvirtino perkėlimo mastą. Sergejus Šoigu paskelbė, kad per vadinamąjį „kontrolinį patikrinimą“ prie vakarinių sienų buvo pasiųstos dviejų armijų pajėgos ir trys oro desanto pajėgų junginiai. Tuometinis ministras aiškino, kad kariai vykdo mokomąsias ir kovines užduotis, o jų telkimas esą yra atsakas į NATO aktyvumą. Patikrinimą buvo planuojama užbaigti per dvi savaites.
Balandžio 20 dieną į Ukrainos gyventojus kreipėsi Volodymyras Zelenskis. Jis teigė, kad Ukraina karo nepradės, tačiau yra jam pasirengusi, diplomatinių pastangų dėl taikos neatsisakys ir prireikus ginsis iki galo.
Tuo metu karo scenarijus jau buvo viešai nagrinėjamas. Balandžio 21 dieną „Novaja gazeta“ paskelbė pokalbį su karinio planavimo specialistu Vladimiru Denisovu apie galimą eskalaciją Donbase, taip pat publikavo palydovines Rusijos kariuomenės dislokavimo nuotraukas. Žurnalistas Valerijus Širiajevas pažymėjo, kad dėl „korporatyvinės etikos apribojimų“ autorius negalėjo tiesiogiai rašyti apie galimo įsiveržimo į Ukrainą detales. Todėl tekste buvo vartojamos aptakesnės formuluotės apie staigų sustiprėjimą, kontrpuolimo potencialą, veiksmus iš kaimyninės teritorijos ir visų turimų priemonių panaudojimą.
Tą pačią dieną Vladimiras Putinas skaitė pranešimą Federaliniam Susirinkimui. Nors daugiausia dėmesio jis skyrė vidaus politikai, kalbos pabaigoje perėjo prie tarptautinių klausimų. Prezidentas pareiškė, kad Rusija pati nustatys savo „raudonąsias linijas“, o jas peržengusioms valstybėms atsakas būsiąs „asimetriškas, greitas ir griežtas“.
Balandžio 22 dieną Šoigu paskelbė apie patikrinimo pabaigą. Buvo numatyta, kad kariuomenė į nuolatines dislokacijos vietas pradės grįžti kitą dieną ir tai padarys iki gegužės 1-osios. Tačiau 41-osios bendrosios ginkluotės armijos technika liko Pogonovo poligone į pietus nuo Voronežo. Vėliau paaiškėjo, kad šis dislokavimas buvo ilgalaikis: CSIS tyrimo duomenimis, technika Pogonove išbuvo iki liepos pabaigos.
Po penkerių metų požymiai gali būti ne tokie akivaizdūs
2026 metais „Institute for the Study of War“ analitikai įspėjo, kad galimas Rusijos pasirengimas operacijai gali nepasireikšti tokiu ryškiu kariuomenės telkimu, koks buvo matomas aplink Ukrainą 2021-aisiais. Jei Kremlius ruoštųsi galimai atakai prieš Estiją palaipsniui, daugelį signalų būtų sunku pastebėti. Todėl ISW siūlo vertinti nedidelius Rusijos dalinių išsidėstymo ir sudėties pokyčius, o ne laukti akivaizdžių plataus masto įsiveržimo ženklų.
2021 metų kariniai manevrai buvo atskira aktyvumo kryptis. Rengiantis pratyboms „Zapad-2021“, Rusija ir Baltarusija parengiamuosius veiksmus vykdė nuo vasaros, o ne vien per rugsėjį paskelbtą pagrindinį etapą. Rugpjūtį treniravosi inžinerijos, karo policijos ir užnugario daliniai, taip pat buvo mokomasi užtikrinti materialinį ir techninį aprūpinimą. Analitikai fiksavo ir lauko ligoninės desantavimą bei balandį patikrinime dalyvavusių 41-osios armijos dalinių įsitraukimą. Oficialiai „Zapad-2021“ scenarijuje Rusija ir Baltarusija atsakinėjo į sąlyginio priešininko puolimą, tačiau ekspertai atkreipė dėmesį į jame numatytus didelius puolamuosius veiksmus.
Rudenį Rusija vėl pradėjo didinti pajėgas. „Digital Forensic Research Lab“ analitikai palygino palydovines nuotraukas su karinių transportavimų vaizdo įrašais. Jų vertinimu, 41-osios armijos technika, anksčiau pastebėta Pogonove, spalį atsidūrė prie Jelnios Smolensko srityje. Vėlesnėmis savaitėmis ten buvo perkelta ir daugiau dalinių bei ginkluotės. Kariuomenės didėjimas buvo fiksuojamas ir Kryme.
Lapkritį CSIS paskelbė palydovinių vaizdų analizę, kurioje buvo matomos naujos žmonių ir technikos dislokavimo vietos. Šis pajėgų telkimas nebuvo grindžiamas naujomis oficialiai paskelbtomis didelėmis pratybomis, kaip Maskva aiškino balandžio mėnesio perkėlimus.
Gruodžio viduryje situacija tapo oficialaus tarptautinio įspėjimo objektu. Gruodžio 16 dieną Šiaurės Atlanto taryba pranešė apie reikšmingą Rusijos kariuomenės sutelkimą prie Ukrainos sienų ir pareikalavo deeskaluoti padėtį.
2026 metais kariniai manevrai vyko ir netoli NATO sienų. Rugsėjį Baltarusija surengė keturių dienų pratybas prie Lenkijos ir Lietuvos sienų. Jose kariai treniravosi saugoti sieną, kovoti su diversinėmis grupėmis ir gintis nuo bepiločių orlaivių bei lengvosios aviacijos.
Dalis manevrų vyko prie Suvalkų koridoriaus – Lenkijos ir Lietuvos sienos ruožo tarp Baltarusijos ir Rusijos Kaliningrado srities. Šis koridorius sausuma jungia Baltijos šalis su kitomis NATO valstybėmis. Vienas pratybų poligonas buvo įrengtas prie Lietuvos sienos, kiti – maždaug už 15 ir 60 kilometrų nuo Lenkijos. Baltarusijos gynybos ministerija tvirtino, kad manevrai buvo gynybinio pobūdžio.
Pratybos rengtos ir Kaliningrado srityje. Rugpjūčio 6 dieną Baltijos laivynas paskelbė apie kranto raketinių dalinių treniruotę. Kompleksų „Bal“ įgulos užėmė pozicijas ir imitavo raketų paleidimą į priešininką vaizduojančius laivus. Laivyno teigimu, per mokymus sąlyginiai smūgiai buvo atlikti į daugiau nei dešimtį jūros taikinių.
Kariuomenei reikalingi ne tik tankai
Didelės kariuomenės operacijai nepakanka atgabenti karius ir šarvuotą techniką. Reikalingi degalai, ryšiai, medicinos priemonės ir šaudmenys. DFRLab išanalizavo 34-osios motorizuotų šaulių brigados dalinio ešelono, lapkritį judėjusio Krymo kryptimi, vaizdo įrašą. Kartu su savaeige artilerija tyrėjai atpažino degalų tiekimo ir kitą pagalbinę įrangą. Kryme taip pat buvo pastebėta daug artilerijos technikos, likusios po pavasarį vykusio pajėgų išskleidimo.
2021 metų rugpjūtį Rusijos žiniasklaidoje pasirodė informacija apie spartų kovinio armijos rezervo programos BARS plėtimą. „Nezavisimaja gazeta“ citavo Pietų karinės apygardos atstovą, kuris kalbėjo apie planus rezervą padidinti iki maždaug 38 tūkstančių žmonių. Leidinio duomenimis, anksčiau rezerve buvo 400 žmonių.
2026 metais Rusija dar labiau išplėtė karinio rezervo panaudojimo galimybes. Nuo metų pradžios rezervistai, savanoriškai sudarę sutartis su Gynybos ministerija, gali būti siunčiami į specialiuosius mokymus kritinės svarbos objektams saugoti. Įsaką dėl tokių mokymų 2026 metais Vladimiras Putinas pasirašė 2025 metų gruodžio 30 dieną.
2026 metų liepą Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Ukrainos žvalgyba fiksuoja Rusijos pasirengimą rudenį reikšmingai šaukti rezervistus. Jo teigimu, sausio–liepos mėnesiais Rusijos kariuomenė surinko apie 221 tūkstantį žmonių, o Ukraina tuo pačiu laikotarpiu Rusijos nuostolius vertino maždaug 222,5 tūkstančio žuvusiųjų ir sužeistųjų. ISW nurodė, kad sąlygas naujiems rezervistų šaukimams Rusija kūrė mažiausiai nuo 2025 metų rudens.
Panašiu metu Ukraina perspėjo ir apie galimą užsienio karių atvykimą. Zelenskis teigė, kad nuo birželio Rusija Voronežo srityje rengė bazes maždaug 30 tūkstančių Šiaurės Korėjos kariškių apgyvendinimui.
2021 metais Ukrainos ir Rusijos specialiosios tarnybos ne kartą skelbė užkirtusios kelią diversijoms bei agentūrinėms operacijoms. SBU vasarį pranešė išaiškinusi keliose Ukrainos srityse veikusį FSB agentų tinklą, kuriame, jos duomenimis, buvo buvusių Ukrainos specialiųjų pajėgų karių. Ukrainos tarnybos teigimu, tinklo nariai rinko informaciją apie Ukrainos kariuomenę, mėgino verbuoti karius ir planavo diversijas, taip pat prieš karinius lėktuvus Kulbakino aerodrome. Dėl to buvo pradėti tyrimai dėl valstybės išdavystės, terorizmo, neteisėto disponavimo ginklais ir šnipinėjimo.
Rugsėjį SBU paskelbė radusi prieštankinių minų ir sprogmenų slėptuvę netoli Družkivkos geležinkelio stoties Donecko srityje. Tarnyba manė, kad ją diversijoms surengė ginkluotų darinių „DNR“ dalyviai.
Per visus 2021 metus Ukrainos žvalgyba nustatė daugiau nei 80 įtariamų agentų ir šnipų, o dėl valstybės išdavystės, šnipinėjimo bei terorizmo pradėjo daugiau nei 130 bylų. Įvairiomis bausmėmis buvo nuteikta daugiau nei 60 žmonių, o daugiau nei 20 įtariamų Rusijos specialiųjų tarnybų agentų sulaikyti dėl pasirengimo ar mėginimų vykdyti diversijas.
2026 metais Europos valstybės toliau tyrė Rusijos specialiosioms tarnyboms priskiriamus išpuolius. Rugpjūtį Taline buvo padegtas gynybos bendrovės „Milrem Robotics“ pastatas. Įmonė gamina karinę robotiką ir tiekia ją Ukrainai. Rugsėjo 29 dieną Estijos valdžia pareiškė, kad padegimas buvo Rusijos specialiųjų tarnybų užsakyta operacija.
Rugsėjo 23 dieną Lenkijoje padegta antžeminė palydovinio ryšio „Starlink“ stotis. Lenkijos prokuratūra mano, kad buvo siekiama sutrikdyti ryšį Lenkijoje ir kitose regiono valstybėse, o tyrėjai įtaria, jog vykdytojai veikė pagal Rusijos specialiųjų tarnybų nurodymus.
Dar vienas incidentas rugpjūtį įvyko Vokietijos Leipcigo/Halės oro uoste. Dronas su sprogmenimis atsitrenkė į Ukrainos krovininio lėktuvo An-124 sparną, tačiau nesprogo. Vokietijos institucijos įvykį tyrė kaip galimą diversijos bandymą, o vėliau šalies vyriausybė jį susiejo su Rusija.
Spalį Rumunijoje buvo užpultos „Starlink“ antenos. Išpuolį įvykdė du kaukėti asmenys, o incidentas siejamas su Rusijos specialiųjų tarnybų veikla.
Didėjo ir politinis spaudimas
Kartu su kariniu aktyvumu Rusijos valdžia stiprino spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai bei opozicijai. 2021 metais „užsienio agentais“ buvo paskelbti, be kitų, „Meduza“, „Dožd“ ir „Važnyje istoriji“, o „Projekt“ pripažintas „nepageidaujama organizacija“.
Rugsėjį patvirtintas sąrašas neslaptos informacijos apie karinę ir karinę-techninę veiklą, kurios perdavimą užsienio adresatams valdžia laikė potencialiai pavojingu Rusijos saugumui. Jame buvo duomenų apie kariuomenės dislokaciją, ginkluotę, ginklų saugojimo vietas ir pirkimus.
2026 metais toliau plėstas „užsienio agentų“ registras. „Human Rights Watch“ skelbia, kad nuo 2025 metų liepos iki 2026 metų liepos į jį įtraukti 197 asmenys, organizacijos ir projektai.
Valdžia taip pat stiprino VPN paslaugų ir kitų interneto cenzijos apėjimo priemonių blokavimą. Teisių gynėjai fiksavo ir vis daugiau baudžiamųjų bylų prieš žurnalistus, aktyvistus bei kitus Rusijos valdžios kritikus, įskaitant gyvenančius užsienyje.
Vienu ryškiausių propagandinio pasirengimo agresijai šaltinių laikomi paties Vladimiro Putino pareiškimai. 2021 metų liepos 12 dieną jis paskelbė straipsnį „Apie istorinį rusų ir ukrainiečių vieningumą“, kuriame ginčijo savarankišką Ukrainos politinį kelią ir jos artėjimą prie Vakarų vaizdavo kaip grėsmę Rusijai.
Straipsnyje buvo teigiama, kad „šiuolaikinė Ukraina – visiškai ir pilnai tarybinės epochos kūrinys“, o šalis „didele dalimi buvo kuriama istorinės Rusijos sąskaita“.
Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje tuo metu skambėjo ir agresyvūs pareiškimai. 2021 metų balandžio 11 dieną RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian laidoje „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“ per televiziją „Rossija 1“ sakė, kad kilus „karštam karui“ Rusija Ukrainą nugalėtų „per dvi dienas“, taip pat kalbėjo apie Ukrainos „ugnies taškų“ slopinimą.
Metų pabaigoje, Vakarams įspėjant apie galimą įsiveržimą, Rusijos pareigūnai tai viešai neigė. Gruodžio 3 dieną Federacijos Tarybos vicepirmininkas Konstantinas Kosačiovas televizijos „Rossija 24“ eteryje tvirtino, kad Rusija neturi puolimo prieš Ukrainą planų ir nesirengia jokiai puolamajai operacijai.
2026 metais Rusijos televizijoje ir toliau buvo grasinama Baltijos valstybėms. Sausio 20 dieną laidoje „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“ buvęs Latvijos europarlamentaras ir Rusijos propagandinių laidų dalyvis Andrejus Mamykinas pasiūlė raketa „Orešnik“ smogti Baltijos šalims. Jis sakė, kad jei jau mokomasi naudoti šį ginklą, tai reikėtų daryti Baltijos šalyse, nes jų esą negaila. Solovjovas į šį pasiūlymą atsakė pritariamai.
Kita vertus, Rusijoje nuolat pabrėžiama, kad Maskva neketina pulti Europos. Liepos 8 dieną Margarita Simonian teiginius apie Rusijos pasirengimą karui su Europa pavadino melu. Rugpjūčio 27 dieną Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad pranešimai apie galimą Rusijos puolimą prieš kurią nors NATO valstybę neturi nieko bendra su Maskvos ketinimais.
Maskvos reikalavimai ir NATO atsakas
2021 metų pabaigoje Rusijos retorika tapo dar griežtesnė. Gruodžio 9 dieną susitikime su Žmogaus teisių taryba Putinas Donbase vykstančius įvykius palygino su genocidu. Gruodžio 21 dieną, kalbėdamas Gynybos ministerijos kolegijoje, jis galimą JAV ir NATO raketų dislokavimą Ukrainoje įvardijo kaip rimtą grėsmę Rusijos saugumui.
Gruodžio 17 dieną Maskva paskelbė JAV ir NATO skirtų reikalavimų projektus. Rusija reikalavo atsisakyti tolesnės Aljanso plėtros ir apriboti jo karinę veiklą Ukrainoje bei Rytų Europoje.
Ukraina atsakė, kad sprendimų dėl jos santykių su NATO negali priimti Rusija. Volodymyras Zelenskis pabrėžė, jog narystės aljanse klausimą turi spręsti Ukrainos visuomenė ir NATO valstybės, o ne trečioji šalis, grasindama savo nustatytomis „raudonosiomis linijomis“.
2026 metų rugsėjo 1 dieną Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško pareiškė, kad Maskva neturi nei priežasčių, nei planų pulti NATO šalis. Jis klausė, kam Rusijai pulti Baltijos valstybes, jei dar Sovietų Sąjunga pripažino jų nepriklausomybę, ir teigė, kad Vakarai Rusiją demonizuoja bei priskiria jai nebūtus ketinimus.
Gruško taip pat tvirtino, kad vertinant Vakarų karines strategijas, pajėgų kūrimą, pirkimų programas ir logistinį rytinio flango stiprinimą galima daryti išvadą, jog būtent Vakarai ruošiasi kariniam susidūrimui su Rusija.
Tuo pat metu 2026 metų liepos 8 dienos NATO Ankaros deklaracijoje Rusija įvardyta kaip ilgalaikė grėsmė euroatlantiniam saugumui ir stabilumui. Aljanso valstybės dėl to paskelbė didinsiančios gynybos išlaidas, pirksiančios naujos ginkluotės ir stiprinsiančios priešlėktuvinę bei priešraketinę gynybą, bepiločių sistemų ir tolimojo tikslaus smūgio pajėgumus.
Julianne Smith: atsargi reakcija gali priartinti tiesioginį karą
Buvusi JAV nuolatinė atstovė prie NATO Julianne Smith leidinyje „Foreign Affairs“ perspėja, kad pernelyg santūrus Aljanso atsakas į Rusijos hibridines atakas gali galiausiai baigtis tiesioginiu kariniu susidūrimu.
Jos vertinimu, Rusijos hibridinis karas prieš Europą tapo pavojingesnis. Prie kibernetinių atakų ir dezinformacijos prisidėjo diversijos, padegimai bei incidentai su dronais. Tokie veiksmai tampa atviresni, todėl Maskvai darosi sunkiau įtikinamai neigti savo vaidmenį.
J. Smith mano, kad Kremlius kol kas nebūtinai siekia pradėti karą su NATO. Anot jos, Rusija veikiau tikrina, ar Aljansas pasirengęs taikyti 5-ąjį straipsnį, mėgina skaldyti sąjungininkus ir didinti paramos Ukrainai kainą bei riziką Europai.
Didžiausia problema, jos manymu, yra NATO reakcija. Incidentai dažniausiai vertinami atskirai, o sąjungininkai stiprina patruliavimą, žvalgybą ir infrastruktūros apsaugą, tačiau Rusija beveik nepatiria kolektyvinių pasekmių. Taip susidaro „šliaužianti eskalacija“, leidžianti Maskvai palaipsniui didinti spaudimą.
J. Smith perspėja, kad kitas rimtas incidentas gali pareikalauti daug aukų arba sukelti tiesioginį Rusijos susidūrimą su viena iš NATO valstybių.
Kad taip nenutiktų, ji siūlo nuo daugiausia gynybinio atsako pereiti prie kolektyvinio atgrasymo: griežtinti sankcijas, aktyviau spausti Rusijos „šešėlinį laivyną“, stiprinti kibernetinę gynybą ir povandeninės infrastruktūros apsaugą. Po Rusijai priskiriamų hibridinių atakų, jos nuomone, parama Ukrainai turėtų ne mažėti, o didėti.