Istorikas, karybos tyrinėtojas ir psichologas Giedrius Petkevičius įsitikinęs, kad geresnis praeities pažinimas galėtų padėti išvengti dalies dabarties klaidų. Neseniai devintąją knygą „Karo amžius“ išleidęs autorius sako nemanantis, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo žmonija tapo gerokai protingesnė.
Leidyklos „Alma littera“ išleistas kūrinys apima ilgą karų istorijos laikotarpį – nuo XX amžiaus iki XXI amžiaus pradžios ir artimos ateities. Jame pasakojama apie seniausią Europos kareivį ir paskutinį Kinijos imperatorių, nagrinėjami legendiniai tankai, žvalgybų kova, įkaitų išlaisvinimo operacijos bei mažiau viešinti karo užkulisiai.
Su G. Petkevičiumi kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Technologijos keičia karo veidą
„Karo amžiaus“ pavadinimas, pasak autoriaus, susijęs su laikotarpiu, prasidėjusiu mažiausiai Pirmojo pasaulinio karo metais. Tai metas, kai žmonių žudymui nebeužtenka parako, patrankų ar graižtvinių ginklų – naudojama aviacija, automatiniai ir reaktyviniai ginklai, branduolinės technologijos bei kitos masinio naikinimo priemonės. Knyga apima XX amžių, XXI amžiaus pradžią ir artimą ateitį, kuri, G. Petkevičiaus vertinimu, neatrodo patraukli.
Kalbėdamas apie ateities karo prognozes, karybos tyrinėtojas pabrėžia, kad mokslinė fantastika ir karinės inovacijos neretai juda panašiomis kryptimis. Vis dėlto fantastikos kūrėjai pirmiausia siekia literatūrinio ar vizualinio efekto, o karinių technologijų kūrėjai sprendžia praktines užduotis. Jų galutinis tikslas – pašalinti priešą. Todėl net ir nekinematografiškas scenarijus, jeigu leidžia įgyvendinti šį tikslą, gali tapti karo ateitimi.
Karas Ukrainoje, jo teigimu, turi naujų technologinių bruožų, tačiau kartu išlieka panašus į ankstesnius konfliktus. Taktiniu ir operaciniu požiūriu jis kitoks, tačiau priežastys, eiga ir abiejų pusių motyvacija kartojasi nuo seniausių laikų. Ukrainos mūšio laukai tebėra nuolat besikeičianti problema, kurią analizuoja karo specialistai.
G. Petkevičius nesutinka su nuostata, kad apie karą visuomenę reikėtų saugoti nuo bauginančios informacijos. Jo manymu, gyvenant šalia pavojingo kaimyno būtina ruoštis, o pasirengimas prasideda nuo žinių. Remdamasis Franciso Bacono posakiu, kad žinojimas yra galia, jis pabrėžia: informuotas žmogus yra geriau pasirengęs.
Robotų daugės, tačiau žmogus liks svarbiausias
Nors Ukrainoje ginklai dažnai smogia infrastruktūrai – bunkeriams, radarams, tiltams ar gamykloms, tai, pasak G. Petkevičiaus, tėra papildomos priemonės pagrindiniam tikslui pasiekti. Siekiama palaužti priešo politikų, vadų, karių ir civilių valią priešintis bei atimti iš jo galimybes kariauti ir išgyventi.
Jo vertinimu, ateityje karo laukas bus vis labiau robotizuotas, tačiau pagrindiniu karo dalyviu ir trofėjumi išliks žmogus. Net laimėjus technologinį mūšį, okupantui norint įsitvirtinti teritorijoje vis tiek reikėtų į ją įžengti.
Dirbtinis intelektas šiuolaikinėje karyboje jau naudojamas labai plačiai. Jis per trumpą laiką apdoroja didžiulius duomenų kiekius, sujungia informaciją iš įvairių jutiklių bei šaltinių ir gali pasiūlyti veiksmų variantus. Vis dėlto sprendimą, pasak G. Petkevičiaus, dažniausiai priima žmogus.
Tačiau ryšiui su operatoriumi nutrūkus, raketa ar kita sistema gali pati nustatyti taikinį, pasirinkti atakos kampą ir kitus parametrus. Atakoms vykstant dideliu greičiu ar naudojant ginklų spiečių, žmogaus reakcijos laiko gali nebeužtekti, todėl ir gynybos sistemos gali veikti savarankiškai.
Nors valstybės tariasi dėl ginklų ribojimo, technologijos toliau vystosi, o karas išlieka dinamiškas. Pranašumą gali suteikti nuolatinis judėjimas mūšio lauke ir technologijų srityje, taip pat taisyklių nepaisymas. G. Petkevičius nesitiki, kad žmoniją artimiausiu metu užvaldys dirbtinis protas, tačiau pažymi, kad valstybės konvencijas pasirašo, o jų laikosi ne visada.
Dirbtinio intelekto varžybos kelia nerimą
Karybos tyrinėtojas mano, kad pasaulyje jau vyksta praktiškai nevaldomos dirbtinio intelekto ginklavimosi varžybos, o pastangos jas sustabdyti išlieka miglotos. Didžiausią nerimą, jo teigimu, galėtų kelti situacija, kai demokratinių valstybių ribojamas Vakarų pasaulis laikosi bendrų taisyklių, o Rusija ir Kinija bei kitos, jo žodžiais, blogio ašies valstybės elgiasi kitaip. Tokiu atveju pasaulio galios pusiausvyra galėtų pasislinkti nepalankia kryptimi.
G. Petkevičius abejoja, kad po dvidešimties metų žmonių vaidmuo mūšio lauke taps nereikšmingas. Roboto ar dirbtinio intelekto valios neįmanoma palaužti taip, kaip žmogaus – sistema vykdo programą, o pasiduoda tik gavusi atitinkamą kūrėjo ar valdytojo komandą. Kadangi karo tikslas yra paveikti priešo protą ir valią, ši užduotis artimoje ateityje liks žmonių rankose.
Įvairių robotų – šliaužiančių, plaukiančių, skriejančių ar bėgančių – karo laukuose daugės, tačiau karys vis tiek bus reikalingas. Nors fizinės jėgos poreikis gali mažėti, gebėjimas pasirinkti poziciją, maskuotis, laiku atsitraukti, ginti savo vietą ir išgyventi mūšyje išliks svarbus. Keisis kario pasirengimo formos, bet pats pasirengimas nepraras reikšmės.
Terminas boots on the ground reiškia teritorijos kontrolę arba pastangas ją išlaikyti. Nors technologijomis galima smarkiai susilpninti priešą, ilgalaikiams karo tikslams dažniausiai vis dar reikia kario, esančio vietoje.
G. Petkevičius pabrėžia, kad jokiais dronų, raketų ar pilotuojamos aviacijos smūgiais neįmanoma sunaikinti Lietuvos valstybės. Jie gali padaryti žalą, tačiau norėdamas užimti šalį priešas turėtų į ją ateiti. Todėl Lietuva turi būti pasirengusi jį pasitikti.
Kolaboravimo riba priklauso nuo aplinkybių
Kalbėdamas apie elgesį okupacijos sąlygomis, autorius pripažįsta, kad ribą tarp bandymo išgyventi ir bendradarbiavimo su priešu nustatyti nėra paprasta. Darbas priešo administracinėse ar represinėse struktūrose bei viešas okupanto palaikymas formaliai laikytini kolaboravimu. Kita vertus, tokia padėtis gali suteikti galimybę rinkti žvalgybinę informaciją ir kenkti priešui iš vidaus.
Net tylus gyvenimas okupacijoje gali būti vertinamas skirtingai – kaip pastanga išgyventi arba pasyvus bendradarbiavimas, jeigu žmogaus pozicija apsiriboja mintimi, kad nesvarbu, kas valdo, svarbiausia turėti duonos. Todėl kiekvieną atvejį, G. Petkevičiaus manymu, reikėtų vertinti individualiai.
Karas atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą
Karas, pasak G. Petkevičiaus, tarsi alkoholis atidengia žmogaus esmę ir nuima kaukes. Tylus bei kuklus asmuo gali parodyti neįtikėtiną drąsą, o garsiai patriotizmą demonstravęs žmogus – išduoti savo valstybę. Vis dėlto svarbu įvertinti, kokia ideologija ir kokie tikslai būdingi priešui, taip pat kaip pati visuomenė vertina valstybę, kurią turi ginti.
Jo teigimu, Lietuvos piliečiui turėtų būti aišku, kad priešas yra žiaurus, o Lietuvos valstybė jam nereikalinga. Nepaisant politinių skandalų ir sukrėtimų, Lietuvoje kuriama šalis, apie kurią svajojo ankstesnės kartos ir kurią norima palikti vaikams. Todėl ją reikia kurti ir saugoti.
G. Petkevičius nemano, kad karai artimiausiu metu taps praeitimi. Pirmasis pasaulinis karas kadaise buvo vadinamas „Didžiuoju“ ir „Karu, pabaigusiu visus karus“, tačiau šios vilties žmonijai užteko tik keliems dešimtmečiams. Anot jo, žmonės nuo to laiko netapo protingesni.
Lietuva, karybos tyrinėtojo vertinimu, stiprina gynybą ir telkia sąjungininkus, nors šis procesas ne visada vyksta sklandžiai. Tačiau kiekvienas žmogus turėtų atsakyti sau, ką darytų, jei karas priartėtų prie jo namų. Vien iš anksto paruoštos išvykimo kuprinės tokiam atsakymui nepakaktų.