Pirmoji Inesos dukra Rimvilė augo sveika, smalsi ir guvi. Būdama vos dvejų ji jau kalbėjo, deklamavo eilėraščius ir džiugino visą šeimą. Tačiau po širdies operacijos kilusios komplikacijos mergaitės gyvenimą pakeitė negrįžtamai.
Šiandien, praėjus 18 metų nuo lemtingų įvykių, mama sako išmokusi vertinti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama: dukros šypseną, apkabinimą ir kiekvieną drauge praleistą dieną. Inesa pasakojo apie šeimai tekusius išbandymus ir pabrėžė, kad rūpinantis sunkios būklės vaiku svarbu nepamiršti ir savęs.
Iki operacijos Rimvilė augo kaip sveika ir gabi mergaitė
Inesa pasakojo, kad nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, o dukra gimė sveika bei gyvybinga. Vis dėlto antrąjį Rimvilės gyvenimo mėnesį medikai aptiko širdies pertvaros defektą. Šeimai buvo paaiškinta, kad tai nėra skubi problema, o operaciją bus galima atlikti mergaitei sulaukus dvejų metų.
Iki tol Rimvilė vystėsi įprastai, todėl tėvai neturėjo pagrindo manyti, kad jų laukia tokie sunkūs išbandymai. Sulaukusi dvejų metų mergaitė buvo stebima kardiologų, kurie laukė, kol ji sustiprės ir paaugs, kad būtų galima uždaryti širdies pertvaros defektą.
2008 metų rugsėjo 2 dieną Rimvilei atlikta operacija buvo laikoma sėkminga. Tačiau jau kitą rytą tėvai sulaukė skambučio, kad į ligoninę reikia atvykti kuo skubiau. Naktį mergaitės širdis sustojo. Medikai ją gaivino, prijungė prie dirbtinės kraujotakos ir dirbtinės širdies sistemų.
Atvykę tėvai rado dukrą apsuptą vamzdelių ir aparatų. Nors medikų veiduose matė įtampą, šeima dar tikėjosi, kad Rimvilė kurį laiką pagulės ligoninėje ir pasveiks. Tik vėliau Inesa suprato, kokia kritinė buvo tuometė situacija: prieš operaciją ji pati dukrą už rankos palydėjo į operacinę, o mergaitė dar kalbėjo ir deklamavo eilėraščius.
Po operacijos širdį pažeidė infarktas
Po dviejų savaičių medikai su tėvais pradėjo kalbėti apie donorinės širdies paiešką. Rimvilė buvo komos būsenos ir priklausė nuo dirbtinės kraujotakos sistemos, nes jos širdis praktiškai nebeatsigavo.
Padėtį dar labiau apsunkino po operacijos mergaitę ištikęs infarktas, smarkiai pažeidęs širdies raumenį. Vienas skilvelis beveik nebedirbo, o kito veikla buvo labai sutrikusi.
Medikams pradėjus tvarkyti dokumentus donorinei širdžiai ieškoti, Rimvilės būklė netikėtai ėmė gerėti – pamažu pradėjo veikti jos pačios širdis. Tada prasidėjo ilgas atjungimo nuo aparatų etapas.
Tėvams kiekvienas menkiausias pasiekimas tapo didžiuliu įvykiu: dukra pati pradėjo kvėpuoti, galėjo nuryti maistą, atsirado pirmieji judesiai. Tuo metu šeima dar nežinojo apie galimus smegenų pažeidimus ir tikėjo, kad mergaitė visiškai atsigaus.
Po dar kelių savaičių Rimvilė buvo perkelta iš reanimacijos į skyrių. Mama prisimena, kad personalas dukrą atnešė ant neštuvų ir tarė: „Pasiimkite“. Tuomet Inesa suvokė, kaip stipriai pasikeitė dukros būklė: į operacinę ji buvo nuėjusi pati, o dabar ją teko nešti.
Dėl sunkios smegenų hipoksijos Rimvilei išsivystė žievinis aklumas, buvo pažeisti kalbos, judesių ir kiti centrai, prasidėjo viso kūno paralyžius. Mergaitė nebekalbėjo, nuolat verkė ir blaškėsi, o tėvai nesuprato, ko jai reikia.
Ši būklė nebuvo laikina. Pasak Inesos, Rimvilė iki šiol nekalba. Su aplinkiniais ji bendrauja šypsena, garsais ir emocijomis.
Grįžus namo šeimos laukė nauja kasdienybė
Su dukra ant rankų grįžę namo tėvai pradėjo visiškai naują gyvenimo etapą. Jų kasdienybėje atsirado daugybė gydytojų, neurologų, ortopedų ir kitų specialistų. Pirmiausia reikėjo sumažinti nuolatinį Rimvilės nerimą bei skausmą ir padėti jai išsimiegoti.
Inesa teigė, kad dvi gydytojos šeimai pirmosios aiškiai paaiškino, kas nutiko jų vaikui. Iki tol niekas nebuvo konkrečiai įvardijęs situacijos masto.
Tuo metu šeimoms beveik nebuvo siūloma emocinė pagalba, niekas nesidomėjo, kaip jaučiasi tėvai. Inesa su vyru buvo pabandę apsilankyti pas psichologą, tačiau didžiąją dalį jėgų skyrė dukros priežiūrai.
Per daugelį metų šeima išbandė įvairius gydymo ir pagalbos būdus. Rimvilei buvo taikoma kineziterapija, ergoterapija, logopedų ir raidos centro specialistų pagalba. Tėvai ją veždavo pas specialistus į užsienį, išmėgino akupunktūrą, osteopatiją ir taškų terapiją.
Šeima taip pat svarstė kamieninių ląstelių terapiją, domėjosi galimybėmis Vokietijoje ir buvo išvykusi į Ukrainą. Kadangi tuo metu šios procedūros buvo naujos ir mažai ištirtos, galiausiai tėvai nusprendė nerizikuoti.
Kartais atrodydavo, kad Rimvilės būklė gerėja: sumažėdavo spastika, ją būdavo lengviau pastatyti į vertikalią padėtį, mergaitė tapdavo ramesnė ir linksmesnė. Vis dėlto gydymo galimybes ribojo jos širdies būklė – dėl širdies nepakankamumo nebuvo galima taikyti visko, ką šeima norėjo išbandyti.