Apie smurto atvejus mokyklose ir jų viešinimą socialiniuose tinkluose naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus Žvėryno gimnazijos vadovas Rimantas Remeika bei šeimos ir vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė.
Ar vaikai smurtauja dažniau?
R. Remeikos teigimu, nėra įrodymų, kad šiandien vaikai smurtautų daugiau nei anksčiau. Apie tokius atvejus tiesiog tapo lengviau sužinoti, o tai leidžia greičiau pastebėti problemą ir suteikti pagalbą tiek nukentėjusiems, tiek smurtavusiems vaikams.
S. Vizgaudienė pabrėžė, kad informaciją apie tokius įvykius būtina skleisti jautriai ir atsakingai. Viešumas gali turėti neigiamų pasekmių abiem pusėms – tiek smurtautojui, tiek aukai. Kita vertus, kalbėjimas apie smurtą gali padėti vaikams suprasti, kad toks elgesys nėra toleruojamas.
Pasak psichologės, svarbu kuo labiau apsaugoti asmeninę vaikų ir paauglių informaciją. Apie patį įvykį galima informuoti remiantis faktais, tačiau nederėtų viešai įvardyti ar rodyti konkrečių žmonių, ypač neigiamame kontekste. Smurto priežastys gali būti labai skirtingos, nors pats požiūris į smurtą turi išlikti vienodas – jam negali būti vietos.
Apie vaiką, kuris smurtavo, viešinti reikėtų kuo mažiau
S. Vizgaudienė teigė, kad viešinant tokius atvejus daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama faktams, o apie smurtavusį vaiką ar paauglį reikėtų skelbti praktiškai jokios papildomos informacijos. Situacija pirmiausia turi būti sprendžiama vietoje – mokykloje, šeimoje ir padedant atsakingoms institucijoms.
Jos teigimu, pagrindinis tikslas turėtų būti pagalba vaikui, o ne papildomas jo baudimas ar traumavimas. Smurto protrūkiai paprastai turi priežastis, su kuriomis reikia dirbti. Taip pat svarbu nepamiršti aukos, kuriai būtina suteikti tinkamą pagalbą.
R. Remeika pasakojo, kad jo vadovaujamoje mokykloje į patyčias ir netinkamą elgesį reaguojama ypač jautriai, todėl su įvairiais nemaloniais incidentais tenka susidurti praktiškai kasdien.
Direktorius sakė vengiantis vaiką vadinti „smurtaujančiu paaugliu“. Jo praktika rodo, kad neadekvačiai elgtis ar nevaldyti pykčio dažniau linkę stipriai išreikštų poreikių turintys vaikai. Kai kuriais atvejais jie gali nesuprasti savo elgesio, o tam tikri dirgikliai sukelia emocijas, kurių paauglys nepajėgia suvaldyti.
Mokyklos uždavinys, anot jo, yra iš anksto atpažinti tokius dirgiklius ir užkirsti kelią konfliktui. Kai jau prireikia įsikišti, taip pat ir fiziškai atskirti susikibusius paauglius, svarbu užkirsti kelią tolesnėms pasekmėms ir informacijos išplitimui žiniasklaidoje.
R. Remeika norėtų, kad konfliktai pirmiausia būtų sprendžiami dalyvaujant mokytojui, vaikams ir jų tėvams. Jis pastebi, kad pykčio bei elgesio protrūkių pasitaiko vaikams, kurių šeimose kyla sunkumų, pavyzdžiui, vyksta skyrybos arba trūksta ryšio su tėvais. Vaikas patiriamą įtampą gali išreikšti netinkamu elgesiu.
Kas lemia vaikų pykčio proveržius?
S. Vizgaudienė pabrėžė, kad smurto protrūkius dažnai lemia ne viena, o kelios susidėjusios priežastys. Tarp jų – psichologiniai sunkumai, nepalankios aplinkybės, vaiko nepriežiūra ir įtampa šeimoje. Visa tai gali atsispindėti santykiuose su bendraamžiais.
Įsitempęs ir dirglus vaikas į situacijas gali reaguoti jautriau, o smurtas kartais tampa gynybine reakcija. Taip pat svarbu, kaip jis jaučiasi tarp kitų vaikų: galbūt yra atstumtas, nepriimamas arba patiria patyčias ir bando apsiginti.
Paaugliams būdingi ir emocijų reguliavimo sunkumai. Jų smegenys dar bręsta, ypač sritys, susijusios su emocijų kontrole, atsakomybės prisiėmimu ir elgesio pasekmių numatymu. Todėl stipriai išgyvendamas tam tikrą situaciją paauglys gali nesusivaldyti ir tuo metu negalvoti apie savo veiksmų padarinius. Vėliau jis gali dėl tokio elgesio gailėtis.
Didelę įtaką daro ir bendraamžių grupė. Jei joje agresija laikoma drąsos, autoriteto ar stiprybės ženklu, vaikas gali perimti tokias vertybes. Smurto taip pat gali būti išprovokuota siekiant neatrodyti silpnam prieš kitus.
Psichologė atkreipė dėmesį ir į tėvų vaidmenį. Paauglystėje vaikai gali atstumti tėvus ir mažiau su jais bendrauti, todėl suaugusieji kartais patys atsitraukia. Tačiau tai yra klaida: nors paauglys tėvų gali nelaikyti autoritetu, jam vis tiek labai reikalingas jų palaikymas, supratimas ir patvirtinimas.
Tėvai neturėtų pasiduoti vaiko atstūmimui. Jie turėtų stengtis palaikyti ryšį, kalbėtis, leisti laiką kartu ir neeskaluoti konfliktų, net jei paauglys pasako ką nors nemalonaus. Šeimos tradicijos bei bendros veiklos padeda geriau suprasti, kuo vaikas gyvena, ir išlaikyti įtaką jo sprendimams.
Pasak S. Vizgaudienės, tvirtas ryšys su tėvais gali sumažinti tikimybę, kad paauglys pasirinks netinkamą draugų ratą ar pradės toleruoti nepriimtiną elgesį.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.