Daugeliui žmonių duobkasio profesija vis dar atrodo paslaptinga. Kasdien su laidotuvėmis susiduriantis Adamas Strzeszakas pokalbyje su „Fakt“ papasakojo, kaip atrodo jo darbas ir kokių netikėtų situacijų tenka patirti kapinėse.
Pasak jo, tai dažniausiai ramus ir tylus darbas, kuriame netrūksta susikaupimo. Vis dėlto kapinėse pasitaiko akimirkų, kurios ilgam įstringa atmintyje.
Prie mirties priprasti nepavyksta
Prieš pradėdamas dirbti duobkasiu, A. Strzeszakas buvo susijęs su antkapių gamyba ir priežiūra. Jis tikina tokios profesinės krypties neplanavęs – ją nulėmė susiklosčiusios aplinkybės.
Dirbdamas akmens apdirbimo įmonėje jis dažnai lankydavosi kapinėse, dalyvaudavo atliekant darbus, susijusius su laidotuvėmis, antkapių nuėmimu prieš laidojimą ir mauzoliejų atidarymu.
Po 15 metų vyras pakeitė darbovietę ir pradėjo dirbti įmonėje, kuri, be akmens apdirbimo, teikė ir laidojimo paslaugas. Nuo tada laidotuvės, kapų kasimas bei karstų nešimas tapo jo kasdienio darbo dalimi.
Artimieji ne kartą jo klausė, ar jis nebijo mirusiųjų ir ar jų nesapnuoja. Nors A. Strzeszakas prie tokio darbo pobūdžio yra pripratęs, jis pabrėžia, kad prie pačios mirties priprasti neįmanoma.
Jo teigimu, mirtis visada lieka kažkur mintyse, ypač todėl, kad mirusieji neretai būna žmonės, kuriuos jis pažinojo, matė ar su kuriais bendravo.
Kapinėse aptiko tai, ko nesitikėjo
Nors kapinės dažniausiai asocijuojasi su tyla ir rimtimi, dirbant jose kartais nutinka netikėtų dalykų. Duobkasys pasakojo, kad kartą kasdamas kapą rado seną antkapį, kurį anksčiau buvo užkasusi kita darbuotojų komanda.
Jis taip pat sakė, kad iki šiol nėra susidūręs su niekuo antgamtišku ir tikisi, jog tokių patirčių nebus ateityje.
A. Strzeszakas prisiminė ir susitikimą su dviem maždaug 15 metų vaikinais. Buvo vėlus metas, temo, o kelias per kapines galėjo sutrumpinti kelionę maždaug pusvalandžiu.
Vienas paauglys paklausė, ar galėtų eiti kartu. Duobkasys neprieštaravo, tačiau netrukus vaikinai pasiteiravo, ar jam nebaugu tamsoje vaikščioti tarp kapų.
Vyras atsakė, kad nebijo, nes baimę jautė tada, kai dar buvo gyvas. Šį atsakymą jis prisiminė juokdamasis ir pridūrė nežinantis, ar po tokio juokelio paaugliai jau nebėgo.
Žinomų žmonių laidotuvėse – daugiau gėlių ir žvakių
A. Strzeszako taip pat klausė, ar žinomų žmonių laidotuvių ceremonijos skiriasi nuo įprastų. Jis paaiškino, kad dažniausiai tai būna vietos bendruomenėje žinomi asmenys – meras, verslininkas ar gydytojas.
Pati ceremonija, pasak jo, iš esmės nesiskiria nuo kitų žmonių laidotuvių. Tačiau į ją susirenka daugiau dalyvių, todėl būna daugiau gėlių ir žvakių.
Be to, darbuotojai iš anksto gauna nurodymą viską atlikti kuo geriau, nes laidojamas žinomas žmogus.