Romoje mirė garsus italų režisierius Tinto Brassas. Apie skaudžią netektį pranešė jo žmona Caterina Varzi ir vaikai Bonifacio bei Beatrice Brass.
1933 m. kovo 26 d. Milane gimęs kūrėjas per daugiau nei 40 metų trukusią karjerą sukūrė apie 30 filmų. Didžiausią pripažinimą jis pelnė dėl erotinio kino darbų, skelbė repubblica.it.
Žinomiausi režisieriaus filmai – „Salon Kitty“, „La chiave“, „Monella“ ir „Capriccio“. Šie kūriniai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio ir tapo reikšminga erotinio kino istorijos dalimi.
Rugsėjį Tinto Brassui buvo surengta ypatinga duoklė: Venecijos kino festivalyje, prieš prasidedant pagrindinei programai, parodytas jo filmas „Col cuore in gola“. Pats režisierius peržiūroje nedalyvavo, nes jo sveikata buvo pašlijusi.
Anksčiau režisierius aiškino, kad erotinius filmus kūrė todėl, jog erotiką laikė esmine žmogaus saviraiškos dalimi ir svarbiu būdu vaizduoti moteris. Jis taip pat teigė galėjęs prisidėti prie kitokio požiūrio į erotiką formavimo tarp jo filmus mačiusių žiūrovų.
Užaugo menininkų šeimoje
Tinto Brassas augo menininkų aplinkoje. Jo senelis Italico Brassas buvo tapytojas.
Nors sekė tėvo, baudžiamosios teisės advokato, pėdomis ir baigė teisės studijas, kiną jis pamėgo nuo pat pradžių.
XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje režisierius dvejus metus dirbo archyvaru ir Paryžiaus kino filmų bibliotekoje mokėsi montuoti filmus. Ten jis susitiko su garsiu režisieriumi Roberto Rossellini.
T. Brassas R. Rossellini apibūdino kaip ne tik kino meistrą, bet ir gyvenimo mokytoją, turėjusį išskirtinį supratimą apie režisieriaus bei žmogaus santykį.
Erotinis kinas tapo jo vizitine kortele
Ilgainiui T. Brassas vis labiau susitelkė į erotinį kiną. Naują kūrybos etapą žymėjo filmai „Salon Kitty“, išleistas 1976 m., ir „Caligula“, sukurtas 1979 m., tačiau pasirodęs tik 1984 m. Režisierius erotiką stengėsi nagrinėti intelektualiau, o jo filmai ilgainiui pritraukė daug žiūrovų.
Vienu garsiausių jo darbų laikoma 1983 m. sukurta „La chiave“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Stefania Sandrelli. Filmas buvo laisva japonų rašytojo Junichiro Tanizaki romano ekranizacija.
Ši juosta tapo didžiausia režisieriaus sėkme. Po jos T. Brassas daugiausia dėmesio skyrė vis atviresnėms istorijoms apie moterų seksualinį išsilaisvinimą.
Režisierius kartais pasirodydavo ir savo paties filmuose. Itin ironiškai save jis pavaizdavo 1995 m. juostoje „Fermo posta Tinto Brass“.