Lenkija praneša galėjusi užkirsti kelią galimai provokacijai pasienyje su Kaliningrado sritimi, o šioje teritorijoje dirba sustiprintos pajėgos. Lietuvoje taip pat kalbama apie galimą diversijų grėsmę. Ekspertai ir politikai vertina, kokių veiksmų iš Kaliningrado gali būti imamasi ir kaip į juos būtų reaguojama.
Pasak Lauryno Kasčiūno, dar vasarą buvo kalbama apie galimą „netikros vėliavos“ operaciją – rimtesnį veiksmą prieš NATO valstybes. Jo teigimu, žvalgybos tarnybos yra gavusios signalų apie galimą tokio pobūdžio veikimą.
Kol kas nėra žinoma nei galima data, nei konkretus taikinys ar strateginis objektas. Tačiau, anot L. Kasčiūno, esama ne tik ketinimo, bet ir pasirengimo požymių. Todėl valstybės turi imtis atsakomųjų priemonių, nors lieka neaišku, ar toks planas iš tiesų bus įgyvendintas.
Galimi veiksmai, pasak jo, galėtų būti diversija, sabotažas ar įsiveržimas, kurių tikslas nebūtinai būtų okupacija, bet chaoso sukėlimas.
Tokie veiksmai, kol nenaudojama sunki technika, nepasirodo pėstininkai ir neprasideda masinė agresija, būtų laikomi žemiau NATO sutarties penktojo straipsnio taikymo ribos. Tokiu atveju pirmiausia reaguotų pačios valstybės: kariuomenė, Vidaus reikalų ministerijos sistemos tarnybos, pasieniečiai ir Viešojo saugumo tarnyba, atsakinga už kritinės infrastruktūros bei strateginių objektų apsaugą.
L. Kasčiūnas teigė, kad Lietuvoje šiuo metu palaikoma didesnė parengtis. Vis dėlto, ar ji pakankama, būtų galima įvertinti tik tuo atveju, jei atgrasymas nesuveiktų.
Kodėl dėmesys krypsta į Kaliningradą?
Tado Martinaičio vertinimu, Rusija neturi vienos aiškios strategijos, skirtos NATO valstybių vienybei išbandyti. Galimos įvairios provokacijos, tarp jų ir „netikros vėliavos“ scenarijus. Žvalgybos informacija leidžia manyti, kad Rusija pirmiausia galėtų siekti diskredituoti paramą Ukrainai ir paskatinti Europos valstybes atsisakyti dronų smūgių į giliai Rusijos teritorijoje esančius taikinius, įskaitant naftos perdirbimo objektus.
Kaliningrado sritis svarbi todėl, kad tai tarsi Rusijos sala ir placdarmas NATO teritorijos viduryje, netoli jautraus Suvalkų koridoriaus. T. Martinaitis neatmetė, kad tam tikrais atvejais Maskva gali siekti ne tik sukelti grėsmę, bet ir patikrinti, kaip veikia regiono saugumo bei vidaus reikalų tarnybos, taip pat kaip tarpusavyje bendradarbiauja NATO partnerės.
Lenkijos atsakas – specialiosios pajėgos
Lenkijai į pasienį su Kaliningradu siunčiant elitinius specialiųjų pajėgų dalinius, L. Kasčiūnas pabrėžė, kad konvencinei operacijai iš Kaliningrado Rusija šiuo metu neturi pakankamai pajėgumų. Dalis karių buvo perkelta į Ukrainą, kariuomenė patyrė nuostolių, o nemažai technikos sunaikinta.
Jo teigimu, Kaliningrade Rusijos pajėgos dabar daugiausia galėtų vykdyti gynybines funkcijas, tačiau išlieka galimybė rengti atskiras diversijas ar provokacijas. Tokie veiksmai būtų staigūs ir lokalūs, todėl į juos reikėtų reaguoti taip pat greitai bei lanksčiai. Būtent tokias savybes, anot L. Kasčiūno, turi specialiosios pajėgos.
Šiuo atveju svarbiausia ne karių skaičius, o jų parengimas, techninės galimybės, kovinis profilis ir gebėjimas veikti konkrečiomis aplinkybėmis. Todėl Lenkijos sprendimą jis įvertino kaip adekvatų.
T. Martinaitis taip pat neatmetė, kad Lenkijos sprendimui įtakos gali turėti šalies vidaus politinė įtampa bei valdžios ir opozicijos kova. Jo teigimu, bendras priešas politinės krizės metu gali sutelkti visuomenę.
Okupacinio scenarijaus požymių nėra
L. Kasčiūnas pabrėžė, kad didelio masto operacijai ar okupacijai būtinas ilgas ir matomas pasirengimas. Reikėtų sutelkti pajėgas, pasirūpinti kraujo plazmos atsargomis, karo ligoninėmis ir visa medicininės bei logistinės paramos grandine.
Jis priminė, kad 2022 metų sausį, kai į Rusijos ir Baltarusijos teritorijas prie Ukrainos buvo atgabenta kraujo plazmos, žvalgyba tai įvertino kaip aiškų artėjančio puolimo pasirengimo požymį. Tokiam scenarijui pasirengti reikia laiko.
Vakarų ir regiono žvalgybos tarnybos, pasak L. Kasčiūno, geba atskirti jėgos demonstravimą, bauginimą, provokaciją ir realų pasirengimą karinei operacijai. Šiuo metu nėra duomenų apie Rusijos pasirengimą okupaciniam scenarijui prieš Lietuvą – nei iš Baltarusijos teritorijos, nei iš Kaliningrado srities.
Baltijos šalims reikės bendro požiūrio
T. Martinaitis teigė, kad Baltijos valstybėms iššūkių netrūksta, todėl jos pirmiausia turėtų susitarti dėl bendro požiūrio į sienos apsaugos sistemą. Skirtingos politinės nuostatos, jo vertinimu, kartais trukdo pasiekti bendrų rezultatų.
Jis taip pat pabrėžė, kad regionas turi papildomų galimybių, kurias reikėtų išnaudoti.