Negyjanti opa, pakitusi gleivinės spalva ar naujai atsiradęs darinys burnoje ne visada sukelia skausmą, tačiau tokių požymių ignoruoti nereikėtų. Klaipėdos universiteto ligoninės gydytojas otorinolaringologas Vytautas Junčys pabrėžia, kad nors dauguma burnos pakitimų nėra piktybiniai, jų pobūdžio neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal išvaizdą ar žmogaus savijautą.
Gydytojas paaiškino, kokiais atvejais būtina kreiptis į specialistą, kaip atliekami tyrimai ir kodėl ankstyvas ligos nustatymas gali leisti taikyti mažesnės apimties gydymą bei padėti išsaugoti kalbą ir rijimą.
Kokie burnos pakitimai turėtų kelti nerimą?
Į gydytoją reikėtų kreiptis pastebėjus negyjančią opą, tam tikroje vietoje pasikeitusią gleivinės spalvą, naują darinį ar sukietėjimą. Taip pat svarbūs požymiai yra neaiškus kraujavimas, sutrikę liežuvio judesiai ar rijimas ir padidėjęs kaklo limfmazgis.
Jeigu opa neužgyja per dvi savaites, ją turėtų įvertinti gydytojas. Konsultacijos reikėtų nedelsti ir anksčiau, jei pakitimas didėja, kraujuoja arba yra sukietėjęs.
Ištyrimas pradedamas pokalbiu: gydytojas aiškinasi, kada atsirado pakitimas, kaip jis keitėsi ir kokie simptomai jį lydi. Vėliau apžiūrima bei apčiuopiama burnos gleivinė, liežuvis, burnos dugnas ir kaklo limfmazgiai. Prireikus burnaryklė bei gilesnės ryklės sritys apžiūrimos lanksčiu endoskopu.
Jeigu kyla įtarimas dėl piktybinio proceso, atliekama biopsija – paimamas audinio mėginys ir ištiriamas mikroskopu. Būtent šis tyrimas leidžia nustatyti, koks yra pakitimo pobūdis. Vaizdiniai tyrimai skiriami atsižvelgiant į klinikinę situaciją ir padeda įvertinti, ar liga yra išplitusi.
Skausmo nebuvimas ligos neatmeta
Ankstyvos stadijos navikas gali būti neskausmingas, todėl žmogus jį kartais pastebi atsitiktinai arba ilgą laiką nelaiko rimta problema. Skausmas nėra būtinas onkologinės ligos požymis, tad jo nebuvimas neleidžia atmesti piktybinio proceso.
Naviko dydis ir išplitimas į kaklo limfmazgius yra svarbūs veiksniai, nuo kurių priklauso gydymas ir prognozė. Anksti nustačius ligą, ją dažnai galima gydyti mažesnės apimties operacija. Daliai pacientų taip pat gali neprireikti papildomo spindulinio ar chemospindulinio gydymo. Tai svarbu ne tik kontroliuojant ligą, bet ir siekiant išsaugoti kalbą, rijimą bei gyvenimo kokybę.
Kas dažniau rizikuoja susirgti?
Pagrindiniai burnos ertmės vėžio rizikos veiksniai yra tabako ir alkoholio vartojimas. Kartu vartojami jie riziką ypač padidina. Vis dėlto liga gali išsivystyti ir nerūkančiam bei alkoholio nevartojančiam žmogui.
Gydytojas taip pat pabrėžia, kad reikėtų atskirti burnos ertmę nuo burnaryklės. Žmogaus papilomos virusas, ypač 16 tipas, reikšmingai siejamas su gomurinių tonzilių ir liežuvio šaknies vėžiu, tačiau nėra pagrindinis burnos ertmės vėžio rizikos veiksnys.
Odontologo apžiūra gali padėti pastebėti pakitimus
Odontologas neretai tampa pirmuoju specialistu, pastebinčiu burnos gleivinės pokyčius. Per apžiūrą svarbu įvertinti ne tik dantis ir dantenas, bet ir liežuvį, burnos dugną bei kitą gleivinę. Nustačius įtartiną pakitimą, pacientas nukreipiamas išsamesniam ištyrimui.
Vis dėlto reguliari odontologo apžiūra nepakeičia konsultacijos, kai atsiranda naujas simptomas. Pastebėjus negyjančią opą ar didėjantį darinį, nereikėtų laukti planinio vizito.
Įtarimas dar nėra diagnozė – burnos pakitimus gali sukelti trauma, uždegimas ir kitos priežastys. Konsultacijos metu siekiama nustatyti, kas vyksta, ir parinkti tolesnius veiksmus. Jei pakitimas būtų piktybinis, delsimas gali sumažinti gydymo galimybes ir padidinti jo apimtį, todėl kreiptis verta nelaukiant, kol pradės skaudėti ar bus sunku valgyti.