Veterinarijos gydytojo darbas neapsiriboja gyvūnų gydymu, operacijomis ar konsultacijomis. Šioje profesijoje netrūksta ilgų darbo valandų, sudėtingų sprendimų ir emociškai sunkių pokalbių su augintinių šeimininkais. 41-erių kaunietis veterinarijos gydytojas onkologas Paulius Morkūnas pasakoja, kad gyvūnai nuo pat vaikystės buvo svarbi jo gyvenimo dalis, todėl pasirinktu keliu niekada nesuabejojo.
Aštuonerius metus trukusios studijos, darbas su laukiniais gyvūnais, praktika klinikoje ir nuosavos gydymo įstaigos įkūrimas – taip susiklostė P. Morkūno profesinis kelias. Naujienų portalui tv3.lt jis papasakojo apie kasdienybę veterinarijos kabinete, sudėtingiausius atvejus, onkologinių ligų gydymą ir pokalbius, kuriems pasiruošti ypač sunku.
Šis pokalbis – naujo tv3.lt straipsnių ciklo „Už kadro“ dalis. Jame pristatomos skirtingos profesijos, jų atstovai ir darbo pusės, kurių iš šalies dažnai nematome.
Gyvūnai gyvenime buvo nuo vaikystės
P. Morkūnas pasakoja nuo mažens globojęs gyvūnus ir ieškojęs būdų jiems padėti – net statydavęs jiems namelius ar stengdavęsis juos apsaugoti. Meilę gyvūnams jis vadina nuo gimimo lydėjusiu jausmu.
Renkantis studijas jo sprendimas buvo aiškus: pirmuoju numeriu stojimo prašyme jis įrašė Veterinarijos akademiją. Nors reikėjo nurodyti ir antrą pasirinkimą, vyras teigia net negalvojęs apie kitą profesiją ar mokymosi vietą.
Veterinarijos akademijoje jis mokėsi šešerius metus, o vėliau dar dvejus metus praleido rezidentūroje. Iš viso mokslai truko aštuonerius metus.
Studijų metu gydytojas ieškojo praktinės patirties ir dirbo globos organizacijoje su laukiniais gyvūnais. Jis padėdavo įvairiems sužeistiems gyvūnams, o prireikus važiuodavo į kitus miestus gydyti stirnų ir kitų gyvūnų. Anot jo, ši patirtis praverčia įvairiais gyvenimo etapais.
Baigęs mokslus P. Morkūnas įsidarbino veterinarijos klinikoje. Vėliau nusprendė kurti savo veiklą, nes dirbant kitam buvo sudėtinga įgyvendinti visas sukauptas idėjas ir projektus. Taip atsirado nuosava klinika, kurią jis iki šiol siekia plėsti.
Darbo diena gali prasidėti prieš aušrą
Veterinaro darbo ritmas priklauso nuo metų laiko, tačiau diena dažniausiai prasideda anksti, o jos pabaigos numatyti neįmanoma. Gyvūnai suserga nepriklausomai nuo kalendorinės datos, todėl ligos nesustoja per Kalėdas, Velykas ar savaitgalius.
Kai klinikoje dirba didesnis kolektyvas, pacientais galima pasidalyti, tačiau augintinių šeimininkai nori bet kada susisiekti su gydytoju, kuris rūpinasi jų gyvūnu. Pats P. Morkūnas kartais į sportą išvyksta 4.30 val. ryto, kad nuo 8 valandos galėtų pradėti visavertę darbo dieną ir dar rastų laiko sau.
Jo dienotvarkėje – konsultacijos, planinės ir netikėtos operacijos. Kai kiti žmonės apie 16 ar 17 val. baigia darbus, veterinarui prasideda kita darbo dalis: bendravimas su klientais, laiškų atsakymai, pokalbiai telefonu, gydymo koregavimas ir vizitų planavimas.
Kadangi jis vadovauja įmonei, tenka rūpintis ir verslo klausimais. Šie darbai dažnai tęsiasi iki vakaro ar net iki miego. Nors savaitgaliais gydytojas stengiasi daugiau laiko skirti šeimai ir laisvalaikiui, klinikos dirba, pacientai serga, o po operacijų kartais prireikia papildomai atvykti į gydymo įstaigą.
Laisvalaikį P. Morkūnas derina su darbu ir jo griežtai neatskiria. Savaitgaliais jis sportuoja, važinėja motociklu, su vaiku žvejoja ar plaukioja laivu, tačiau prireikus gali tuo pat metu atsakyti į laišką ar paskambinti klientui. Jo teigimu, priimant darbą kaip gyvenimo dalį lengviau išvengti nuolatinio skirstymo į „darbą“ ir „laisvalaikį“.
Labiausiai sukrečia žmonių elgesys su gyvūnais
Pasak veterinaro, sunkiausi yra tie atvejai, kai gyvūnai nukenčia nuo žmogaus. P. Morkūnas atvirai sako nesuprantantis, kaip galima kelti ranką prieš gyvūną, kuris pats negali apsiginti.
Į klinikas ir prieglaudas patenka gyvūnų, kurie buvo pašauti, sužaloti, apipilti rūgštimis ar paveikti įvairiais tepalais. Ypač dažnai pasitaiko su oriniais šautuvais ir šaudymais susijusių atvejų, kurie, gydytojo teigimu, kartojasi kasmet.
Kadangi gyvūnas negali papasakoti, kas jam nutiko, kulkų padarytos žaizdos kartais aptinkamos netikėtai. Apie tai iki tol gali nežinoti ir pats augintinio šeimininkas.
Gydytojas turi kalbėtis ne su pacientu, o su jo šeimininku
Veterinarijoje yra panašumų su žmonių medicina, tačiau esminis skirtumas tas, kad gydytojas tiesiogiai nebendrauja su pacientu. Gyvūnui neįmanoma paaiškinti jo ligos ar gydymo, todėl visą informaciją reikia perteikti šeimininkui.
Kartais šeimininkai nori taikyti daugiau gydymo būdų, nei, gydytojo vertinimu, iš tikrųjų reikia gyvūnui. Todėl svarbu rasti ribą tarp noro padėti ir sprendimų, kurie labiau atspindi žmogaus norus nei paties gyvūno gerovę. Gyvūną galima laikyti ant lašelinių, maitinti per zondą ir taikyti įvairius gydymo būdus, tačiau būtina vertinti, ar jis tokiomis sąlygomis dar gyvena visavertį gyvenimą.
Dėl šios priežasties pokalbiai su šeimininkais kartais trunka valandą ar ilgiau dar prieš gydytojui apžiūrint gyvūną. Žmonės nori išsamios informacijos, o medikui svarbu kartu su jais rasti tinkamiausią sprendimą.
Kaip ir žmonių medicinoje, operacijų metu gyvūnai seduojami ir jiems atliekami tyrimai. Vis dėlto dalį tyrimų įmanoma atlikti tik gyvūnui miegant. Pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos metu žmogus gali ramiai išgulėti, o gyvūną prieš procedūrą tenka primigdyti.
Didelę P. Morkūno darbo dalį sudaro onkologinių ligų gydymas. Šioje srityje ypač svarbus bendras gydytojo ir šeimininko supratimas, nes tikslas nėra bet kokia kaina įveikti ligą. Svarbiausia kiek įmanoma ilgiau išsaugoti gyvūno gyvenimo kokybę, kad jis galėtų būti laimingas ir nepatirtų skausmo bei kančių.
Kaip ir žmonėms, gyvūnams sergant onkologine liga ne visada pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Todėl dar prieš pradedant gydymą būtina aptarti siekius, galimus kelius ir tai, kiek realiai galima pratęsti gyvūno gyvenimą. Tokie pokalbiai gali būti ilgi, tačiau jie yra būtini.
Sunkiausia – pranešti apie netektį
Skaudžiausia veterinaro darbo dalis – pranešti šeimininkui apie gyvūno mirtį. Viena yra pradėti operaciją žinant, kad situacija labai sunki ir tikimybė išgelbėti gyvūną nedidelė. Tokiu atveju gydytojas vis tiek stengiasi padaryti viską, ką gali.
Visai kita situacija susiklosto, kai operacijos metu netikėtai sustoja širdis ar įvyksta kita nenumatyta nelaimė. Tuomet net pačiam gydytojui reikia atsikvėpti, susikaupti ir pasiruošti skambučiui šeimininkui, nes augintinis dažnai yra šeimos narys.
P. Morkūnas pabrėžia, kad žmonės savo meile, dėmesiu ir rūpesčiu parodo, kokią reikšmę jų gyvenime turi gyvūnas. Todėl skambučiai apie netektį būna sunkūs, ištariami drebančiu balsu ir sukelia stiprias emocijas. Nors tokių atvejų nėra daug, kiekvienas jų gydytojui išlieka emociškai sudėtingas.
Ne mažiau sunki darbo dalis yra eutanazija. Į kliniką šeimininkai ateina tada, kai turi nuspręsti, ar jau atėjo laikas paleisti augintinį. Jie neretai klausia, ką pats gydytojas darytų savo gyvūnui.
Tokiose situacijose veterinarui tenka padėti žmogui suprasti, kada gydymas nebegali pagerinti gyvūno gyvenimo kokybės. Tai pasakyti ypač sunku, nes sprendžiama dėl šeimos nario. Gyvūno netektis ir sprendimas dėl eutanazijos, P. Morkūno teigimu, yra vienos sunkiausių šios profesijos dalių.