Kraujo vėžio diagnozė dažnam žmogui skamba kaip nuosprendis, tačiau pastarųjų dešimtmečių medicinos pažanga gerokai pakeitė kai kurių ligos formų gydymą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – lėtinė mieloidinė leukemija (LML), kuri šiandien taikinių terapijos dėka daugeliui pacientų tapo kontroliuojama lėtine liga.
LML prasideda kaulų čiulpuose, kai vienoje kraujodaros kamieninėje ląstelėje įvyksta genetinis pokytis. Dėl jo pradeda nekontroliuojamai daugėti pakitusios baltosios kraujo ląstelės. Iš pradžių jos dar gali atlikti savo funkcijas, todėl liga neretai ilgai nesukelia aiškių simptomų. Negydoma LML gali pereiti į agresyvią fazę, panašią į ūminę leukemiją.
Apie ligą, jos gydymą ir pacientų patirtis pasakojo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologė Rūta Semaškevičienė bei pacientė Lina Ramanauskaitė.
Simptomai ne visada išduoda ligą
Gydytoja teigia, kad galimi LML požymiai yra nepaaiškinamas nuovargis, svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, spaudimo ar sunkumo jausmas kairėje pašonėje, kurį gali sukelti padidėjusi blužnis, taip pat greitas sotumas.
Vis dėlto maždaug pusė pacientų nejaučia jokių nusiskundimų. Tokiais atvejais liga nustatoma atsitiktinai, atlikus bendrą kraujo tyrimą ir nustačius gerokai padidėjusį leukocitų skaičių. Todėl, pasak R. Semaškevičienės, profilaktiškai tikrintis kraują verta.
LML siejama su Filadelfijos chromosoma. Ji susiformuoja, kai 9-oji ir 22-oji chromosomos apsikeičia dalimis. Tuomet atsiranda sulietas BCR::ABL1 genas, nuolat skatinantis ląsteles dalytis. Šis pokytis yra įgytas, nepaveldimas ir neperduodamas vaikams.
Diagnozei patvirtinti atliekamas bendras kraujo tyrimas su leukograma, kaulų čiulpų tyrimas ir chromosomų analizė, vadinama kariotipu. Taip pat atliekamas molekulinis BCR::ABL1 tyrimas PGR metodu. Jis ne tik patvirtina ligą, bet ir leidžia viso gydymo metu stebėti, kaip ji traukiasi.
Linos atvejis buvo išskirtinai sudėtingas
Dažniausiai LML nustatoma lėtinėje, ramioje fazėje. Tačiau Linai liga iš karto diagnozuota agresyviausioje – blastinėje – fazėje. Leukemija elgėsi kaip ūminė limfoblastinė leukemija ir buvo išplitusi į centrinę nervų sistemą.
Anksčiau tokioje situacijoje dažniausiai būdavo taikoma intensyvi chemoterapija ir kaulų čiulpų transplantacija. Šįkart gydytojai pasirinko šiuolaikinį kelią: pradžioje skirtus gliukokortikoidus derino su taikinių vaistu, o nepakankamai atsakant į gydymą perėjo prie ponatinibo.
Ypač svarbiu etapu tapo imunoterapija blinatumomabu. Šis vaistas pats leukemijos ląstelių nesunaikina – jis sujungia piktybinę ląstelę su sveika paciento imunine T ląstele. Taip imuninei sistemai padedama atpažinti ląsteles, kurių anksčiau ji nematė, o jas sunaikina paties žmogaus imunitetas.
Po pirmojo blinatumomabo kurso liekamosios ligos neberasta nei kaulų čiulpuose, nei smegenų skystyje. Iš viso Linai skirti keturi gydymo kursai, o intensyvus gydymas nuo diagnozės iki paskutinio kurso truko apie 10 mėnesių.
Praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo diagnozės, pacientė pasiekė visišką remisiją ir gyvena įprastą gyvenimą. Ji toliau vartoja palaikomąjį ponatinibo gydymą. Vaistas pacientei skiriamas bendradarbiaujant su pacientų vilties programa ir tarptautiniu ne pelno siekiančiu pasaulinės sveikatos fondu „The Max Foundation“.
Taikinių terapija pakeitė LML gydymą
Iki šio amžiaus pradžios LML gydyti buvo naudojamos chemoterapinės tabletės, interferonas ir transplantacija. Šie būdai dažnai buvo sunkiai toleruojami ir ne visiems užtikrindavo ilgą gyvenimą.
2001 m. pasirodęs imatinibas tapo pirmuoju vaistu, specialiai skirtu BCR::ABL1 „jungikliui“ blokuoti. Vėliau sukurti antrosios ir trečiosios kartos vaistai bei kitu mechanizmu veikiantys preparatai.
Chemoterapija veikia visas greitai besidalijančias ląsteles – tiek sergančias, tiek sveikas. Taikinių terapija nukreipiama į konkretų ligą sukeliantį baltymą. Dėl to pacientai dažnai gali gydytis tabletėmis namuose, dirbti, keliauti ir gyventi įprastai. Šiandien daugumos lėtinėje fazėje diagnozuotų ir veiksmingai gydomų pacientų gyvenimo trukmė artima bendrosios populiacijos gyvenimo trukmei.
Tačiau ne visi naujausi vaistai Lietuvoje kompensuojami. Ponatinibas, kuris gali tapti vienintele išeitimi, kai kiti vaistai neveikia arba liga yra atspari, mūsų šalyje nėra kompensuojamas. Todėl Nacionalinis vėžio centras bendradarbiauja su pacientų vilties programa ir „The Max Foundation“. Kartu su partneriais fondas daugiau nei 80 šalių pacientams nemokamai suteikia gyvybę prailginančius vaistus tiek laiko, kiek jų reikia.
Gydymas reikalauja nuoseklumo
Pacientai gali jausti nuovargį, raumenų mėšlungį, patinimus, virškinimo sutrikimus ar pastebėti bėrimą. Skirtingi vaistai gali sukelti skysčio kaupimąsi aplink plaučius, paveikti širdį, kraujagysles, gliukozės ar cholesterolio kiekį. Todėl gydymas parenkamas atsižvelgiant į gretutines ligas.
Ne mažesnis iššūkis – vaistus vartoti metų metus ir nepraleisti dozių. Gydymo veiksmingumui svarbus reguliarumas. Su gydymu gali sąveikauti kiti vaistai, kai kurie papildai ir net greipfrutai, todėl apie juos būtina pasakyti gydytojui. Jaunoms moterims taip pat rekomenduojama iš anksto aptarti šeimos planavimą.
Daugumą nepageidaujamų poveikių galima valdyti koreguojant dozę arba pakeičiant preparatą. Pasak gydytojos, tam būtinas atviras paciento ir gydytojo bendravimas.
Kada įmanoma gydymo pertrauka?
Kai kuriems pacientams gali būti svarstoma remisija be gydymo. Tokia galimybė vertinama tuomet, kai liga visą laiką buvo lėtinės fazės, vaistai vartojami ilgai – paprastai bent penkerius metus, gili molekulinė remisija stabiliai išlieka kelerius metus, o ankstesnis gydymas nebuvo nesėkmingas.
- Maždaug pusei tokių pacientų liga po gydymo nutraukimo neatsinaujina.
- Pirmą pusmetį BCR::ABL1 rodiklis tiriamas kas mėnesį.
- Vėliau tyrimai atliekami kas du, o dar vėliau – kas tris mėnesius.
- Rodikliui padidėjus, gydymas atnaujinamas ir liga beveik visiems vėl suvaldoma.
Po gydymo nutraukimo dalis žmonių pirmus mėnesius jaučia raumenų ar sąnarių skausmus. Tai laikina ir nereiškia, kad liga sugrįžo. Sprendimas nutraukti vaistus priimamas tik kartu su gydytoju ir tik užtikrinus patikimą molekulinę stebėseną. Pacientams, kurių liga buvo agresyvios fazės, kaip Linos atveju, gydymas tęsiamas nuolat.
„Maniau, kad tai virusas“
Linos liga prasidėjo nuo negalavimų, kuriuos ji palaikė įprasta virusine infekcija. Po įtemptos darbo savaitės penktadienio vakarą ji pajuto didelį nuovargį, o šeštadienį pakilo temperatūra. Kadangi panašiai jautėsi ir kolegė, Lina nusprendė, kad abi galėjo užsikrėsti virusu.
Kelis ateinančius vakarus ji dirbo iš namų, vaistais mažino temperatūrą ir laukė, kol savijauta pagerės. Tačiau ketvirtą dieną pradėjo tinti ir skaudėti kojas. Tada moteris nusprendė atlikti tyrimus.
Poliklinikoje pas gydytoją tąkart patekti nepavyko, todėl Lina kreipėsi į kitą gydymo įstaigą. Ten gydytoja įvertino jos būklę, atliko kraujo tyrimus ir, pamačiusi rezultatus, nedelsdama išsiuntė pacientę pas hematologus.
Sunkiausi buvo chemoterapijos etapai
Gydymas truko 10 mėnesių, per kuriuos Linai teko ne kartą gulėti ligoninėje ir pereiti sudėtingus gydymo etapus. Chemoterapiją ji prisimena kaip ypač sunkų laikotarpį: po kursų pykino, trūko jėgų, norėjosi tik miegoti ir tylėti.
Vis dėlto optimizmo Lina neprarado. Ligoninėje ją lankę psichologai ir psichoterapeutai pastebėjo jos vidinę stiprybę, o viena gydytoja ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientė turi daug vidinių resursų ir yra optimistė.
Minties, kad gali nepasveikti, Lina teigia neturėjusi. Pasak jos, ji tiesiog negalėjo nepasveikti. Praėjus laikui, sunkiausi prisiminimai blėsta, o jų vietą užima suvokimas, kad visus išbandymus pavyko įveikti.
Gydytojais pasitikėti jai buvo svarbiausia
Diagnozė Linai sukėlė sukrėtimą, tačiau ji greitai ėmė galvoti ne apie klausimą, kodėl tai nutiko būtent jai, o apie tai, ką reikia daryti toliau.
Gavusi gydytojos skambutį ir jau pati perskaičiusi tyrimų išvadą, Lina paprašė pasakyti, kokių veiksmų imtis. Šiandien ji pabrėžia, kad susirgus sunkia liga labai svarbu pasitikėti medikais ir nesiremti atsitiktine informacija internete.
Lina ypač vertina Santaros klinikų gydytojų žinias, o dėkingumą jaučia visai ją gydžiusiai komandai – gydytojams, slaugytojams ir jų padėjėjams. Jos teigimu, nors susirgti sunkia liga buvo skaudu, jai pasisekė patekti pas tokius profesionalius medikus.
Gydymas baigėsi, tačiau sveikatos priežiūra tęsiasi: Lina vartoja paskirtus vaistus, reguliariai atlieka tyrimus ir lankosi pas gydytoją. Tai tapo įprasta kasdienybės dalimi.
Po ligos kasdienybė tapo kitokia
Praėjus pusantrų metų po gydymo, Lina sako besijaučianti gerai. Dėl sumažėjusio darbingumo ji nusprendė kurį laiką nedirbti, tačiau laisvas laikas netapo tuščias.
Moteris augina gėles ir įvairias daržoves, derliumi dalijasi su artimaisiais, dažnai susitinka su draugais. Ji prisimena, kaip gydymo metu šeima ir bičiuliai laukdavo jos pasakojimų apie dieną, savijautą ir tyrimų rezultatus.
Lina sako šiuo metu neturinti blogų dienų ir džiaugiasi, kad viskas susiklostė gerai. Sunkus susirgimas pakeitė jos požiūrį į laiką, kasdienybę ir tai, kas iš tiesų svarbu. Ji įsitikinusi, kad į gyvenimą reikia žvelgti pozityviai.
Moteris taip pat pabrėžia medicinos pažangą. Ji pati gavo šiuolaikinį gydymą ir šiandien džiaugiasi pasiekta remisija.
Ką svarbu žinoti išgirdus diagnozę?
Lina naujai diagnozę išgirdusiems žmonėms pataria nepasiduoti, pasitikėti gydytojais ir laikytis jų nurodymų. Ji sako dabar kurianti gyvenimą po ligos.
Gydytoja Rūta Semaškevičienė pripažįsta, kad leukemijos baimė yra natūrali, tačiau LML šiandien yra viena geriausiai suprantamų ir sėkmingiausiai gydomų kraujo vėžio formų. Daugumai pacientų ji tampa lėtine būkle, su kuria galima gyventi ilgai ir visavertiškai.
Gydytoja ragina nesivadovauti senomis internete randamomis prognozėmis, nes jos dažnai atspindi laikotarpį iki taikinių terapijos. Ji pataria klausti visko, kas kelia nerimą, vaistus vartoti reguliariai, judėti, ilsėtis ir nebijoti kreiptis artimųjų ar psichologo pagalbos.
Pasak R. Semaškevičienės, pirmieji mėnesiai dažniausiai būna sunkiausi, tačiau vėliau daugelis pacientų sako, kad liga tapo tik viena jų gyvenimo dalimi, o ne visu gyvenimu.