Nutukimas laikomas vienu pagrindinių knarkimo rizikos veiksnių. Klinikinių tyrimų duomenimis, maždaug 90 proc. su šia problema susiduriančių žmonių yra fiziškai neaktyvūs ir turi antsvorio. Nors pavienis knarkimas dažniausiai nekelia pavojaus, dažnas ir garsus knarkimas, lydimas kvėpavimo pauzių ar staigaus oro gaudymo, gali rodyti rimtesnius sveikatos sutrikimus. Kada į šiuos simptomus reikėtų pažvelgti rimčiau, paaiškina Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Gabrielė Dainiūtė.
Knarkimo garsas atsiranda orui keliaujant susiaurėjusiais kvėpavimo takais. Sumažėjus jų spindžiui, oro srovei tenka įveikti didesnį pasipriešinimą, todėl aplinkiniai audiniai pradeda vibruoti. Kvėpavimo takus gali susiaurinti didelės tonzilės ar liežuvis, siauras gomurys arba ryklė, taip pat kreiva nosies pertvara. Įtakos turi ir miego padėtis, antsvoris, alkoholio vartojimas bei rūkymas. Knarkimą gali skatinti kai kurie vaistai, skydliaukės, nosiaryklės ar medžiagų apykaitos ligos.
Pasak G. Dainiūtės, knarkimas gali būti tiek ilgalaikis, tiek laikinas. Raumenis atpalaiduojantys vaistai gali paveikti ir kvėpavimo takuose esančius raumenis, tačiau nutraukus jų vartojimą problema dažniausiai išnyksta ir ilgalaikių padarinių nesukelia. Panašiai veikia alkoholis, ypač didesnis jo kiekis, išgertas antroje dienos pusėje. Laikiną knarkimą taip pat gali sukelti nosiaryklės sutrikimai – alerginė ar kitos kilmės sloga, nosies kriauklių arba tonzilių hipertrofija. Nustačius priežastį ir paskyrus tinkamą gydymą, knarkimas dažniausiai susilpnėja arba visiškai praeina.
Kvėpavimo pauzės naktį – svarbus įspėjimas
Pats knarkimas nebūtinai yra pavojingas, tačiau kartu pasireiškiantys simptomai gali liudyti apie obstrukcinę miego apnėją (OMA). Tai sutrikimas, kai dėl pasikartojančių kvėpavimo sustojimų organizmas negauna pakankamai deguonies. Ilgainiui dėl to gali atsirasti įvairių metabolinių pokyčių.
Ne kiekvienas knarkianti žmogus serga OMA, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į būdingus požymius. Vienas ryškiausių – trumpam nutrūkęs kvėpavimas, po kurio žmogus vėl garsiai knarkia, springsta, kosėja arba bando įkvėpti oro.
Apie galimą miego apnėją gali išduoti ir dienos savijauta. Atsikėlus gali kamuoti nuovargis, mieguistumas, būti sunkiau susikaupti ar įsiminti informaciją. Taip pat galimas irzlumas, emocinis nestabilumas, sumažėjęs libido ir erekcijos sutrikimai. Tarp kitų požymių minimi padidėjęs kraujospūdis, dažnas šlapinimasis naktį bei sunkiai gydomas gastroezofaginis refliuksas.
G. Dainiūtė aiškina, kad sutrikus oro patekimui į kvėpavimo takus, plaučiai kraują nepakankamai aprūpina deguonimi, o jame ima kauptis anglies dvideginis. Dėl to suaktyvėja simpatinė nervų sistema, į kraują išskiriami streso hormonai, o ilgainiui organizme palaikomas oksidacinis stresas ir uždegimas. Šie procesai gali žaloti kraujagysles, širdį ir kitus organus. Vis dėlto laiku pradėjus tinkamą gydymą, daugelį tokių pokyčių galima kontroliuoti.
Negydoma obstrukcinė miego apnėja ne tik prastina gyvenimo kokybę, bet ir gali prisidėti prie arterinės hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto, prieširdžių virpėjimo bei kitų širdies, kraujagyslių ir smegenų kraujotakos ligų išsivystymo.
Nuo ko pradėti įtariant miego apnėją?
Jeigu artimieji pastebi, kad knarkimą lydi kvėpavimo sustojimai, arba žmogus nuolat jaučia mieguistumą dieną, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Įvertinęs simptomus, jis gali įtarti obstrukcinę miego apnėją ir nukreipti papildomai konsultacijai pas pulmonologą, otorinolaringologą, neurologą ar veido ir žandikaulių chirurgą.
Diagnozei patvirtinti atliekama respiracinė polisomnografija. Miego metu registruojama širdies, smegenų ir kvėpavimo sistemų veikla, kraujo įsotinimas deguonimi, oro judėjimas per nosį ir burną, krūtinės bei pilvo judesiai, kūno padėtis, taip pat knarkimas ir jo pobūdis.
Tyrimo metu apskaičiuojamas apnėjų ir hipopnėjų indeksas – jis parodo, kiek kartų per vieną miego valandą kvėpavimas visiškai arba iš dalies nutrūksta. Lengva OMA diagnozuojama, kai nustatoma 5–15 epizodų per valandą, vidutinio sunkumo – 15–30, o sunki – 30 ir daugiau.
Gydymas parenkamas pagal knarkimo priežastį
Kai knarkimą sukelia laikini arba keičiami veiksniai, juos pašalinus problema gali visiškai išnykti arba gerokai sumažėti. Tam gali padėti alkoholio ir rūkymo atsisakymas, raminamųjų ar raumenis atpalaiduojančių vaistų vartojimo nutraukimas, kūno svorio mažinimas bei alerginės ar kitos kilmės slogos gydymas. Jei priežastis yra kreiva nosies pertvara, nosies kriauklių hipertrofija ar kiti anatominiai pokyčiai, gali būti taikoma operacija.
Net ir pakoregavus rizikos veiksnius, knarkimas kartais išlieka. Tokiais atvejais gali būti rekomenduojamos papildomos priemonės: miego padėties keitimas, ortopedinė pagalvė, nosies skėtikliai ar prietaisai, keičiantys apatinio žandikaulio padėtį. Kadangi knarkimas dažniau pasireiškia gulint ant nugaros, padėties pakeitimas gali būti naudingas. Vis dėlto prieš pasirenkant tokias priemones reikėtų pasitarti su gydytoju ir išsiaiškinti, kurioje kvėpavimo takų vietoje susidaro kliūtis – nuo to priklauso priemonės veiksmingumas.
Obstrukcinės miego apnėjos gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Esant lengvai formai, dažnai pakanka koreguoti rizikos veiksnius ir mažinti perteklinę kūno masę. Vidutinio sunkumo ir sunkios OMA atvejais auksiniu gydymo standartu laikomas nuolatinio teigiamojo slėgio aparatas. Miegant per kaukę tiekiamas suslėgtas oras neleidžia viršutiniams kvėpavimo takams subliūkšti, todėl žmogus gali toliau normaliai kvėpuoti ir dieną jaučiasi geriau pailsėjęs.