Nauja pažintis internetiniame žaidime, kvietimas į bendraminčių grupę ar žmogus, visuomet pasirengęs išklausyti, iš pradžių gali atrodyti visiškai nekaltai. Tačiau toks bendravimas kartais tampa pirmuoju žingsniu į priklausomybę nuo nepažįstamų žmonių ar įtraukimą į nusikalstamą veiklą. Verbuotojai jaunuolių pasitikėjimą dažniausiai pelno palaipsniui, išnaudodami jų norą būti suprastiems. Ekspertė pabrėžia, kad manipuliacijų taikiniu gali tapti bet kuris paauglys, o tėvai neretai apie problemą sužino tik tada, kai situacija jau būna gerokai pažengusi.
Nuo draugiško bendravimo iki lojalumo išbandymų
Ekspertė pateikia tipišką scenarijų: paauglys internetiniame žaidime susipažįsta su žmogumi, su kuriuo kartu žaidžia, kalbasi ir dalijasi asmeniniais išgyvenimais. Naujasis pažįstamas atrodo draugiškas ir supratingas, o vėliau pakviečia prisijungti prie grupės, kurioje jaunuolis randa daugiau panašiai mąstančių žmonių. Atsiranda jausmas, kad pagaliau pavyko rasti tuos, kurie jį supranta. Tačiau būtent tuo metu gali prasidėti manipuliacija, kurios pats paauglys neatpažįsta.
Įgijęs jaunuolio pasitikėjimą, verbuotojas gali pradėti tikrinti jo ištikimybę. Iš pradžių prašoma atlikti nedideles užduotis, pavyzdžiui, paskelbti provokuojantį įrašą, ką nors sugadinti ar nupiešti grafitį. Vėliau reikalavimai gali sunkėti. Atsisakius juos vykdyti, paauglys gali susidurti su grupės spaudimu, grasinimais ar šantažu.
Kontrolė paprastai neįgyjama iš karto – ribos stumiamos pamažu. Elgesys, kuris pažinties pradžioje atrodytų nepriimtinas, dėl ilgo bendravimo ir nuolatinio grupės palaikymo gali imti atrodyti normalus. Todėl jaunuolis kartais nepastebi, kada tariamas draugas pradeda juo manipuliuoti.
Požymiai išryškėja ne pavieniui, o kartu
Vienas sudėtingiausių verbavimo aspektų yra tai, kad paauglys gali nuoširdžiai manyti pats pasirinkęs naujus draugus ir bendraminčius. Laikui bėgant grupė gali tapti svarbia jo tapatybės dalimi, o aplinkinių pastabos ar kritika būti suvokiamos kaip priešiškumas.
Pasak R. Avramenko, nerimą turėtų kelti ne vienas atskiras elgesio pokytis, o kelių ženklų visuma. Paauglys gali pradėti slėpti bendravimą internete, atsiriboti nuo ankstesnių draugų ir šeimos, vis daugiau laiko praleisti uždarose interneto grupėse. Taip pat gali pasikeisti jo žodynas, atsirasti naujų grupinių simbolių, susižavėjimas smurtu ar ekstremistinėmis idėjomis.
Vienas juodo humoro pokštas, nauja draugų kompanija ar ilgesnis laikas prie kompiuterio savaime nereiškia, kad jaunuolis yra verbuojamas. Svarbu vertinti bendrą vaizdą: ar jis tampa uždaresnis, ima slėpti savo veiklą, keičiasi jo požiūris į smurtą ir santykiai su artimaisiais. Didžiausią nerimą turėtų kelti ne pats bendravimas internete, o priklausomybė nuo grupės ir jos įtaka paaugliui.
Baimė ir gėda gali užkirsti kelią pagalbos paieškoms
Net supratęs, kad bendravimas tapo pavojingas, jaunuolis gali nedrįsti apie tai pasakyti suaugusiesiems. Jį gali stabdyti baimė būti nubaustam, nesuprastam ar išgirsti priekaištus. Be to, iki tol gali būti susiformavęs emocinis ryšys su verbuotoju ar grupe. Kartais paauglys įbauginamas grasinimais paviešinti jo asmeninę informaciją, nuotraukas ar susirašinėjimus. Taip sukuriamas įspūdis, kad iš grupės pasitraukti neįmanoma ir nėra į ką kreiptis.
Paauglys gali kartu bijoti verbuotojo ir būti nuo jo emociškai priklausomas. Jis gali gėdytis savo veiksmų, kaltinti save dėl to, kad apsigavo, arba baimintis, jog tėvai atims telefoną ir primins, kad buvo įspėtas. Grupė taip pat gali įtikinėti, kad niekas, net teisėsauga, negalės padėti.
R. Avramenko pabrėžia, kad pirmoji suaugusiojo reakcija turėtų būti ne kaltinimas, o palaikymas. Vietoj klausimo, kaip paauglys galėjo taip pasielgti, svarbiau pasakyti, kad gerai, jog jis prabilo, ir kartu ieškoti pagalbos. Baimė bei gėda gali būti naudojamos kaip papildomi įrankiai jaunuoliui grupėje išlaikyti. Kuo ilgiau jis jaučiasi neturintis į ką kreiptis, tuo sunkiau gali būti pasitraukti.
Apsaugoti padeda ne vien ekrano laiko ribojimas
Ekspertės teigimu, dažna suaugusiųjų klaida – manyti, kad nuo interneto grėsmių paauglį galima apsaugoti vien ribojant laiką prie ekranų ar draudžiant bendrauti su nepažįstamaisiais. Po kelių savaičių ar mėnesių internete sutiktas žmogus jaunuoliui gali atrodyti nebe nepažįstamas, o artimas draugas, kuriuo jis pasitiki labiau nei aplinkiniais.
Todėl tėvams svarbu domėtis ne tik tuo, kiek laiko vaikas praleidžia internete, bet ir ką ten veikia, su kuo bendrauja, kokiose bendruomenėse dalyvauja bei kaip jose jaučiasi. Reikėtų kalbėtis ir apie asmeninės informacijos apsaugą bei manipuliavimo būdus.
Vien nurodymo nebendrauti su nepažįstamaisiais internete nepakanka. Paaugliui svarbu paaiškinti, kaip kuriamas pasitikėjimas, kada draugiškas bendravimas virsta spaudimu ir kodėl net internetiniam draugui, kuris atrodo artimas, nereikėtų siųsti jautrios asmeninės informacijos ar nuotraukų. Taip pat būtina, kad jaunuolis žinotų: net suklydęs jis gali kreiptis į suaugusįjį ir sulaukti pagalbos, o ne pasmerkimo.
Įtarus verbavimą, rekomenduojama nereaguoti impulsyviai, ramiai išsiaiškinti situaciją, išsaugoti susirašinėjimus ir kitus galimus įrodymus, o prireikus kreiptis į specialistus ar teisėsaugą. Jei kyla tiesioginė grėsmė jaunuolio saugumui, pagalbos reikia kreiptis nedelsiant.
R. Avramenko apibendrina, kad viena stipriausių apsaugų nuo verbavimo yra ne visiška kontrolė, o saugus ryšys su suaugusiuoju, pas kurį galima sugrįžti net suklydus. Paauglys turi žinoti, kad sudėtingoje situacijoje jis nėra vienas, o pagalbos galimybių yra gerokai daugiau, nei bando įteigti manipuliuojantys žmonės.