„Kaip sekėsi mokykloje?“ – „Normaliai.“ „Ką veikei?“ – „Nieko.“ Tokie trumpi atsakymai neretai palieka tėvus nežinioje, ypač jei anksčiau vaikas noriai pasakodavo apie savo dieną. Mokslo metais pokalbiai šeimoje lengvai susiaurėja iki pažymių, namų darbų ir priminimų, tačiau ryšys su paaugliu kuriamas ne vien aptariant mokyklą. Jam svarbu žinoti, kad tėvams rūpi jo interesai, mintys ir išgyvenimai.
Nors paauglys siekia daugiau privatumo ir savarankiškumo, artumo poreikis niekur nedingsta. Užvertos kambario durys ar lakoniški atsakymai nebūtinai rodo, kad santykis su tėvais jam tapo nereikalingas. SOS vaikų kaimai Lietuva specialistai pataria domėtis jauno žmogaus pasauliu, išlaikyti aiškias taisykles ir stebėti savo reakcijas. Ryšį dažnai sustiprina ne ypatingos progos, o maži kasdieniai veiksmai.
1. Domėkitės tuo, kas svarbu paaugliui
Jeigu pokalbiai dažniausiai pradedami nuo pažymių, netvarkingo kambario ar telefono naudojimo, paauglys gali tikėtis dar vienos pastabos. Todėl verta kalbėti ne tik apie pareigas, bet ir apie jo pomėgius bei kasdienį pasaulį. Pasidomėkite muzika, žaidimais, sportu, piešimu ar draugais. Net jei tam tikras užsiėmimas jums atrodo nesuprantamas, leiskite paaugliui jį paaiškinti.
Galite paklausti, kokios dainos jis dabar dažniausiai klausosi, arba paprašyti parodyti, ką nufilmavo. Svarbu, kad klausimai netaptų priedanga kritikai ar paskaitai. Jei paauglys rodo savo žaidimą, pirmiausia išklausykite jo pasakojimą ir neskubėkite vertinti, kiek laiko jis tam skiria.
Specialiai organizuoti pokalbio nebūtina. Jis gali prasidėti gaminant vakarienę, keliaujant automobiliu ar vaikštant. Kai kuriems paaugliams lengviau kalbėti nesėdint vienam priešais kitą, nes tuomet pokalbis neprimena apklausos. Jei tą akimirką kalbėtis nesinori, gerbkite jo pasirinkimą ir parodykite, kad vėliau būsite pasiruošę išklausyti.
2. Prieš patardami išsiaiškinkite, ką jis išgyvena
Sužinoję apie konfliktą su draugu ar prastą kontrolinio rezultatą, tėvai dažnai iškart siūlo sprendimą. Vis dėlto pirmiausia verta suprasti, kaip paauglys pats vertina situaciją. Pasakymai „čia nieko tokio“ ar „neimk į galvą“ gali užverti pokalbį dar nepaaiškėjus, kas jį iš tiesų skaudina.
Užuot skubėję spręsti problemą, galite pripažinti jo išgyvenimą ir paklausti, ar jis norėtų papasakoti daugiau. Vėliau pasiteiraukite, ar jam reikėtų kartu pagalvoti, ką daryti. Taip paaugliui padedate ne perimate jo sunkumą, o geriau suprasti situaciją ir pačiam ieškoti išeities.
Jo jausmus galima pripažinti net tada, kai netoleruojate elgesio. Galima pasakyti, kad suprantate, kodėl jis supyko, tačiau įžeidinėti kitą žmogų negalima. Taip išlieka ir emocinis palaikymas, ir aiški riba.
3. Pastebėkite pastangas, o ne vien klaidas
Paauglio savivertę veikia tai, kaip jį mato artimiausi žmonės. Jei namuose daugiausia kalbama apie klaidas, jam gali būti sunkiau atpažinti savo stipriąsias savybes. Jos nebūtinai susijusios su aukštais pažymiais ar laimėtais konkursais – tai gali būti rūpestis gyvūnu, dėmesingumas draugui, kūrybingumas ar atkaklumas.
Įvardykite konkretų dalyką, kurį pastebėjote: pavyzdžiui, kad jis kantriai padėjo sesei arba sugrįžo prie sunkios užduoties. Konkretus pastebėjimas parodo, kad matote ne tik rezultatą, bet ir jo pastangas.
Venkite lyginti paauglį su broliu, klasioke ar savimi jo amžiuje. Aptardami problemą kalbėkite apie konkretų veiksmą, o ne klijuokite etiketę. Pasakymas „nesilaikei mūsų susitarimo“ leidžia nagrinėti situaciją nevadinant paauglio neatsakingu.
4. Aiškios ribos padeda išvengti papildomos įtampos
Artumas su paaugliu neprieštarauja taisyklėms. Jaunam žmogui svarbu suprasti, ko iš jo tikimasi, kodėl tai reikalinga ir kas laukia nesilaikant susitarimo. Tėvai taip pat turėtų įvertinti, ar jų reikalavimai pakankamai konkretūs ir realiai įgyvendinami.
Pasirinkite vieną dažniausiai konfliktus sukeliantį klausimą, pavyzdžiui, grįžimo namo laiką. Ramiai aptarkite, kada paauglys turėtų grįžti, kaip informuos pasikeitus planams ir kokios bus susitarimo nesilaikymo pasekmės. Svarbu ne tik išdėstyti taisyklę, bet ir išgirsti jo požiūrį. Susitarimas turi būti aiškus abiem pusėms.
Pasekmės turėtų atitikti tai, kas įvyko, ir būti su tuo susijusios. Jei paauglys sugadino daiktą, galima aptarti, kaip jis prisidės prie sutvarkymo. Taip pat verta paaiškinti, kokiais veiksmais būtų galima atkurti pasitikėjimą. Pasekmes geriau spręsti tada, kai visi yra nusiraminę.
5. Po konflikto būtinai sugrįžkite prie santykio
Tėvai taip pat gali pavargti, išsigąsti ar supykti. Jei pokalbis ima virsti šaukimu, galima padaryti pertrauką ir pasakyti, kad šiuo metu per daug susierzinote, todėl prie temos grįšite po pusvalandžio. Tačiau pažadą būtina ištesėti, kad pauzė netaptų ilgu ignoravimu.
Jei pakėlėte balsą ar ištarėte skaudžių žodžių, atsiprašykite konkrečiai: pripažinkite, kad šaukėte ir taip kalbėti neturėjote. Tuo pačiu galima aiškiai pasakyti, kad susitarimą vis tiek reikės aptarti. Atsiprašymo nereikėtų užbaigti kaltinimu, jog paauglys jus išprovokavo.
Atsiprašydami tėvai neatsisako taisyklių ar ribų. Jie parodo, kad ir suaugusieji atsako už savo elgesį. Taip galima pripažinti savo klaidą, išlaikyti reikalavimus ir kartu tikėtis atsakomybės iš paauglio. Po nesutarimo jam svarbu žinoti, kad konfliktas nereiškia santykio pabaigos ir prie pokalbio bus galima sugrįžti.
Ryšys su paaugliu stiprėja ne per vieną ilgą pokalbį, o per daugybę kasdienių akimirkų. Pradėti galima nuo paprasto veiksmo: išklausyti nepertraukiant, įvertinti pastangas, pasidomėti mėgstama veikla arba ramiai aptarti vieną šeimos taisyklę. Paauglys gali neatsiverti iš karto, tačiau nuoseklus dėmesys padeda jam suprasti, kad artimi suaugusieji bus pasiruošę išgirsti ir tada, kai kalbėti sunku.
Daugiau kasdienių situacijų ir patarimų tėvams pateikiama SOS vaikų kaimai Lietuva elektroniniame praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“. Jame nagrinėjamos tėvų emocijos, paauglio savivertė, ribos, patyčios ir kiti paauglystėje kylantys sunkumai. Nemokamą gidą galima atsisiųsti adresu: https://sosvaikukaimai.lt/gidas-tevams.