Inkstų ligų gydymas gali būti tęsiamas tol, kol išlieka bent minimali šių organų funkcija. Tačiau inkstams visiškai nustojus dirbti, pacientams lieka dvi galimybės – hemodializė arba transplantacija. 46-erių šiaulietės Vilmos (vardas pakeistas), sergančios policistine inkstų liga, gyvenimą pakeitė šiuolaikinė medicina. Jos tėvas, sirgęs ta pačia liga, mirė nesulaukęs 42-ojo gimtadienio.
Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Nefrologijos-toksikologijos skyriaus hemodializės centre nuolat gydoma dešimtys pacientų. Nors dializė palaiko gyvybę, daugelis žmonių tikisi sulaukti žinios apie atsiradusį donorą. Inkstą gali paaukoti tiek gyvas, tiek miręs donoras.
Sportiška vaikystė neapsaugojo nuo paveldėtos ligos
Vaikystę ir jaunystę Vilma prisimena kaip itin aktyvų laikotarpį. Dešimt metų ji treniravosi fechtuoti, sportavo, dalyvavo varžybose ir be problemų praeidavo sporto medikų patikras. Mama net stebėdavosi, kad dukra vaikystėje nėra turėjusi temperatūros.
Vis dėlto šeima žinojo apie paveldėtą riziką – Vilma iš tėvo paveldėjo įgimtą inkstų policistozę. Jos tėvas, tarnaudamas sovietinėje armijoje, peršalo ir susirgo inkstų uždegimu. Liga kartojosi, tačiau tuo metu dializė dar nebuvo taikoma, todėl veiksmingo gydymo nebuvo. Vyras mirė nuo širdies infarkto – vienos iš dažnų negydomo inkstų nepakankamumo komplikacijų – būdamas vos 41-erių.
Vilmos liga išryškėjo vėliau. Žinodama apie paveldėtą grėsmę, ji kasmet tikrindavosi inkstus ultragarsu. Tyrimai parodė pavienes cistas, tačiau laboratoriniai rodikliai ilgą laiką išliko geri. Policistozės atveju cistų skaičius palaipsniui didėja, todėl ilgainiui pradeda silpnėti inkstų funkcija.
Maždaug sulaukusi 40 metų Vilma pastebėjo blogėjančius tyrimų rezultatus, nors pati jokių negalavimų nejautė. Šeimos gydytojui paskyrus laboratorinius tyrimus, moteris buvo nusiųsta nefrologo konsultacijai. Ji kreipėsi į RŠL Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėją, gydytoją nefrologę Eglę Gaupšienę.
Dializei pasiruošti teko dar ligoninėje
Šių metų vasarį dėl šlapimo takų infekcijos Vilma buvo paguldyta į ligoninę. Jai nustatytas inkstų uždegimas ir sepsis. Gydymas buvo ilgas bei sudėtingas, tačiau gydytoja paaiškino, kad kol inkstai dar funkcionuoja, galima tęsti medikamentinį gydymą. Kartu jau reikėjo ruoštis dializei.
Dar ligoninėje Vilmai suformuota fistulė – speciali kraujagyslių jungtis, naudojama hemodializei. Po išrašymo kas mėnesį atlikti kreatinino tyrimai rodė, kad padėtis blogėja. Moteriai dar penkis kartus teko gydytis ligoninėje, nes dėl skysčius varančių vaistų jos kraujyje pavojingai sumažėdavo kalio kiekis. Jį atkurti pavykdavo tik padedant medikams.
Fistulės neprireikė dar pusmetį, kol inkstai išlaikė minimalią funkciją. Tačiau šių metų rugsėjo paskutinę dieną Vilmai atlikta pirmoji hemodializė. Dabar į ligoninės dializių poskyrį ji vyksta du kartus per savaitę. Procedūra trunka 3,5 valandos, o organizmui pripratus jos trukmė bus pailginta iki 4 valandų.
Po dializės moteris kol kas nejaučia pagerėjimo. Pasak Vilmos, procedūros dieną jai pablogėja savijauta ir padažnėja pulsas, o geriau pasijunta tik kitą dieną. Ji taip pat pabrėžia, kad iki inkstų funkcijos sutrikimo nejautė jokių aiškių požymių – netino kojos.
Vilmai jau atliktos šešios dializės. Išsamūs tyrimai kitų gretutinių ligų neparodė, todėl moteris viliasi būti įtraukta į laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąrašą.
Ankstyvas stebėjimas gali atitolinti dializę
Gydytoja E. Gaupšienė aiškina, kad inkstų policistozė yra įgimta genetinė liga, dažniausiai pasireiškianti šeimose. Cistos nuolat didėja ir jų daugėja, kol inkstai galiausiai nebegali tinkamai atlikti savo funkcijų.
Vilmos atveju gydymas buvo suplanuotas laiku: fistulė suformuota iš anksto, o dializė pradėta ambulatoriškai. Tačiau kai kurie pacientai į ligoninę atvyksta kritinės būklės. Tuomet skubiai įvedamas centrinės venos kateteris, o dializė pradedama stacionare gelbstint gyvybę.
Pasak nefrologės, ankstyva diagnozė ir laiku suteikta specialisto konsultacija padeda išvengti dalies streso bei sklandžiau pasiruošti gydymui. Pačios policistozės sustabdyti neįmanoma, tačiau nefrologas gali laiku gydyti komplikacijas, koreguoti mitybą, gyvenimo būdą, vaistų ir skysčių vartojimą bei reikšmingai atitolinti dializės pradžią.
Šią ligą ypač sunku pastebėti todėl, kad dažniausiai inkstų neskauda. Simptomai, tokie kaip pykinimas, vėmimas ar apetito stoka, paprastai atsiranda tik galutinėje stadijoje, prasidėjus ureminei intoksikacijai – organizmo apsinuodijimui šlapalu. Jei žmogus nesilanko pas šeimos gydytoją ir neatlieka kraujo tyrimų, į ligoninę jis gali patekti jau sunkios būklės ir iškart prireikti dializės.
Gydytoja teigia, kad sužinoję diagnozę pacientai dažnai patiria šoką ir negali patikėti, jog liga progresavo, nes nieko neskaudėjo. Todėl rizikos grupių stebėjimas ir ankstyvas siuntimas pas specialistą yra itin svarbūs.
Transplantacijos laukia ne pagal eilę
Didelė dalis hemodializuojamų pacientų tikisi transplantacijos. Pacientų tinkamumas vertinamas pagal griežtus medicininius algoritmus. Surinkti duomenys siunčiami į Kauno arba Vilniaus klinikas, kur sutelkta visa Lietuvos inkstų transplantacijos veikla. Ten priimamas galutinis sprendimas dėl įtraukimo į Nacionalinio transplantacijos biuro laukiančiųjų sąrašą.
Kai kuriuos pacientus tenka papildomai įkalbinėti. Jie baiminasi tyrimų pas kitus specialistus – urologą, ginekologą ar stomatologą – arba būna paveikti aplinkinių pasakojimų apie neigiamą transplantacijos patirtį.
E. Gaupšienė pabrėžia, kad net nesėkminga transplantacija nereiškia gydymo pabaigos. Tokiu atveju žmogus grįžta prie dializės ir gali laukti kitos transplantacijos.
Pacientai į organo laukiančiųjų sąrašą neatrikiuojami vien pagal laukimo laiką. Inkstas skiriamas tam žmogui, kurio imunologinis suderinamumas su donoru yra geriausias. Todėl vieni pacientai skambučio sulaukia greitai, o kiti gali laukti kelerius metus.
Galima ir gyvoji donorystė, kai inkstą paaukoja artimas giminaitis – brolis, sesuo ar vienas iš tėvų. Gydytojos praktikoje nebuvo atvejo, kad suaugęs vaikas būtų paaukojęs inkstą sergančiam tėvui. Dažniausiai tėvai tokios dovanos atsisako, nenorėdami, kad jaunas žmogus visą likusį gyvenimą gyventų su vienu inkstu.
Gydytojos teigimu, didžiausia viltis daugeliui pacientų išlieka mirusio donoro transplantacija. Todėl artimųjų sprendimas paaukoti mirusio žmogaus organus gali suteikti pacientams galimybę gyventi toliau. Smegenų mirties nustatymo kriterijai yra labai griežti, o organai negali būti paimti iš žmogaus, kurį dar įmanoma išgelbėti.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiais metais Respublikinėje Šiaulių ligoninėje paruošti keturi donorai, o jų aštuoni inkstai buvo transplantuoti. Praėjusiais metais iš šešių donorų transplantuota dešimt inkstų.