Nors šiandien apie psichikos sveikatą kalbama gerokai daugiau, dar neseniai informacijos šia tema trūko. Vilnietė Brigita su psichozės epizodu susidūrė prieš 9 metus. Po kelių savaičių psichiatrinėje ligoninėje ir trijų bandymų nustatyti diagnozę paaiškėjo, kad ji serga bipoliniu sutrikimu.
Pasakodama savo istoriją Brigita neslėpė jaudulio – prisiminti išgyvenimus jai nėra lengva. Vis dėlto moteris nusprendė kalbėti, kad jos patirtis galėtų būti naudinga kitiems.
Bipolinis sutrikimas – psichikos sveikatos sutrikimas, kai žmogus patiria itin ryškius nuotaikos, energijos ir aktyvumo pokyčius. Dažniausiai jis pasireiškia manijos ir depresijos fazėmis.
Pirmieji sunkumai išryškėjo paauglystėje
Nors Brigitai diagnozė nustatyta 2021 metais, pirmuosius požymius ji pastebėjo gerokai anksčiau. Jie tai susilpnėdavo, tai vėl sustiprėdavo, tačiau moteris nuolat jautė, kad emocijas išgyvena kitaip nei aplinkiniai.
Kai Brigitai buvo 12 metų, išsiskyrė jos tėvai. Skyrybos buvo sudėtingos ir stipriai paveikė mergaitę. Tuo metu ji negavo reikiamos psichologinės pagalbos, todėl ėmė reikštis itin intensyvios emocijos.
Paauglystėje prasidėjo depresyvūs epizodai, nuotaikų kaita, stiprus pyktis ir gilus liūdesys. Brigita teigė, kad šios emocijos buvo sunkiai kontroliuojamos. Nors kartais nuotaika stabilizuodavosi, pradėjus ieškoti savęs ir savo kelio emociniai svyravimai vėl sustiprėdavo.
Dėl to moteris atsiribojo nuo žmonių ir užsisklendė. Ji aiškino, kad esant sutrikimui emocijos būna daug gilesnės ir stipresnės nei įprastai, labiau išmuša iš pusiausvyros. Žmogus gali tapti agresyvus, atsitraukti nuo aplinkinių ar itin stipriai išgyventi tai, kas kitiems nesukeltų tokios reakcijos.
Nemiga tapo vienu svarbiausių įspėjamųjų ženklų
Bėgant laikui simptomai ėmė kartotis dažniau. Po stiprių emocinių išgyvenimų Brigitą pradėjo varginti nemiga, ji imdavo keltis labai anksti – kartais apie 4 valandą ryto. Tuo metu moteris jausdavosi nusiteikusi mokytis, būdavo imli informacijai ir skaitydavo, nes mintys veikdavo itin aktyviai, o miego visai nesinorėdavo.
Dieną ji turėdavo daug energijos, minčių ir idėjų, norėdavo bendrauti bei užsiimti aktyvia veikla. Taip pat atsirasdavo impulsyvumas.
Gyvendama Gvatemaloje Brigita vieną dieną nusprendė dviračiu nuvažiuoti į miestelį prie Atitlano ežero, esantį už 13 km. Ji sėdo ant dviračio ir kalnų keliais mynė pirmyn bei atgal. Grįžusi net susirgo, nes organizmui tai buvo per didelis krūvis. Pasak jos, toks impulsyvus elgesys buvo hipomanijos požymis.
Kitu metu pasireikšdavo depresija. Nors Brigita save apibūdino kaip bendraujantį žmogų, tokiomis akimirkomis ji jausdavosi atskirta nuo kitų, negalėdavo išreikšti savo jausmų ir pasidalyti savo požiūriu. Jai taip pat buvo sunku rasti veiklą, kuri tiktų, suprasti, kas ji yra ir kur norėtų gyventi.
Brigita nesutinka su nuomone, kad manijos fazė visuomet lengvesnė už depresiją. Manijos metu, be euforijos, jai kildavo pyktis, susierzinimas ir sumišimas, būdavo sunku suprasti kitų žmonių emocijas. Depresiją lydėdavo stiprus vienišumo ir beprasmybės jausmas, taip pat mintys apie mirtį.
Ji pabrėžė, kad bipolinio sutrikimo atveju depresija gali būti itin gili: žmogų gali kankinti suicidinės mintys, nenoras gyventi, smarkiai suprastėti savivertė, atsirasti bejėgiškumo ir energijos trūkumo jausmas. Tačiau pavojus gyvybei kyla ir manijos metu, nes žmogus gali elgtis neatsakingai ir rizikuoti. Abi būsenos, jos teigimu, yra rimtos ir reikalauja gydytojų bei medikamentinio gydymo.
Į psichiatrinę ligoninę pateko prasidėjus psichozei
Brigita pasakojo, kad abu sutrikimo epizodus išgyveno itin intensyviai. Artimieji, jos teigimu, pokyčius pastebėdavo. Dar paauglystėje kai kurios draugės susidurdavo su depresyviomis mintimis, tačiau tuo metu į tai nebuvo žiūrima rimtai. Pačiai Brigitai kartais kildavo minčių apie mirtį, bet ji apie jas kitiems nesakė, nes bijojo.
Maždaug 25 metų ji mamai prisipažino įtarianti depresiją. Mama reagavo greitai ir pasiūlė kreiptis į psichoterapeutą. Specialistą Brigita apibūdino kaip jautrų bei empatišką, tačiau pokalbiai palietė skausmingą tėvų skyrybų temą. Moteris sakė nesugebėjusi išbūti su tuo skausmu, todėl pasitraukė ir pradėjo savęs ieškoti keliaudama bei keisdama gyvenimą.
Artėjant 30-mečiui aplinkiniai jau aiškiai matė, kad Brigita yra labai impulsyvi, blaškosi ir nesugeba užbaigti pradėtų veiklų bei įgyvendinti kilusių idėjų.
Vėliau šiuos požymius nustelbė prasidėjusi manijos fazė, peraugusi į psichozę. Iš pradžių Brigita ėmėsi daugybės darbų, tačiau netrukus miegas sutrumpėjo iki vienos valandos per parą arba ji apskritai nemiegodavo naktimis.
Tuomet atsirado neįprastų minčių: moteris manė, kad užsidėjusi mamos megztas geltonas tapkes ir išėjusi į lauką pateks į Šambalą. Jai tai atrodė visiškai tikra. Brigita taip pat užuosdavo kvapus, kurių iš tiesų nebuvo, ir galvodavo galinti su žmonėmis bendrauti mintimis. Tada jos sesė įkalbėjo ją gultis į ligoninę.