Spalio 28-ąją minima Simajudo diena, dar vadinama Vėlių paminėklais. Nors ši data kalendoriuje dažnai lieka nepastebėta, seniau ji buvo itin svarbi – tądien lietuviai rengdavo didžiausią rudens turgų, žymintį derliaus nuėmimo pabaigą.
Su šia diena buvo siejamas ir ypatingas paprotys: žmonės pakurdavo pirtį ir palikdavo ją per naktį. Tikėta, kad joje maudosi mirusiųjų vėlės. Lietuviai pagonys manė, jog vėlės sugrįžta į vietas, kuriose kadaise gyveno, o dažniausiai tai vyksta vėlyvą rudenį.
Simajudas laikytas pirmąja iš trijų su vėlių sugrįžimu susijusių švenčių. Po jos minimos Visų šventųjų diena – lapkričio 1-ąją – ir Vėlinės, lapkričio 2-ąją. Dėl šio laikotarpio spalio ir lapkričio mėnesiai seniau buvo vadinami „vėliniu“ arba „vėlių“ mėnesiais.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, Vėlių paminėklų tradicija buvo susieta su šv. Simono ir šv. Judo varduvėmis, todėl šventė pradėta vadinti Simajudu. Simonas, vadinamas Uoliuoju, ir Judas Tadas, kurio nereikėtų painioti su Judu Iskarijotu, buvo Jėzaus Kristaus apaštalai.
Už derlių dėkodavo ir mirusiesiems
Etnologas, profesorius Libertas Klimka anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad mūsų protėviai mirusiųjų vėles laikė neatsiejama gyvųjų gyvenimo dalimi. Buvo tikima, jog jos prisideda prie kasdienių darbų, ypač sėjant ir nuimant derlių, todėl spalio 28-ąją vėlėms dėkodavo už suteiktą pagalbą.
Protėvių įsitikinimu, vėlės galėjo saugoti pasėtus rugius nuo stichinių nelaimių – krušos, stipraus vėjo ir uraganų. Pasak profesoriaus, žmonės tarsi tardavosi su mirusiaisiais ir prašydavo jų nuomonės bei globos.
Su tokiu tikėjimu siejamos rudenį vykstančios mirusiųjų pagerbimo šventės: pirmiausia Vėlių paminėklai, o vėliau – Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Tokios tradicijos minimos nuo seniausių laikų, taip pat ir istoriniuose veikaluose.
Šiomis progomis senoliai rengdavo vaišes, taip išreikšdami padėką vėlėms už tai, kad derlius buvo apsaugotas nuo gamtos stichijų. Į puotas simboliškai būdavo kviečiamos ir mirusios būtybės, kurioms buvo priskiriami geri darbai.
Libertas Klimka pasakojo, kad miškeliuose vėlėms būdavo aukojama, o vėliau rengiama bendra puota su mirusiaisiais. Žmonės valgydavo ir gerdavo, tačiau dalį maisto bei gėrimo atskirdavo ir nupildavo vėlėms pamaitinti. Kai kada tokios vaišės vykdavo netoli mirusiųjų palaidojimo vietų.
Šios apeigos buvo rengiamos rudenį todėl, kad tuo metu derlius jau būdavo nuimtas. Vėlėms ir mitinėms būtybėms dėkota už sėkmingai užaugintą derlių ir galimybę žiemą išvengti bado.