Diskutuojant apie planuojamus Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis finansuojamų paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos pakeitimus, vis dažniau svarstoma, kad dalis gydytojų bei privačių gydymo įstaigų veiklos galėtų grįžti į viešąjį sektorių.
Santaros klinikų priėmimo-skubios pagalbos skyrius Andrius Ufartas/ELTA
Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) pabrėžia, jog vien pakeitus finansavimo taisykles nebus galima automatiškai užtikrinti nei gydytojų sugrįžimo, nei geresnio paslaugų prieinamumo pacientams. Asociacija remia viešosios sveikatos priežiūros stiprinimą ir siekį užtikrinti, kad žmonės reikalingas paslaugas gautų laiku. Vis dėlto kyla klausimas, ar numatomi finansavimo pakeitimai išspręs dabartines sistemos problemas, ar tik perskirstys jas tarp skirtingų gydymo įstaigų.
Jei reforma siekiama paskatinti gydytojus iš privačių įstaigų pereiti į viešąsias, pats toks persikėlimas negali būti laikomas sveikatos sistemos stiprinimo įrodymu. Gydytojai nėra administracinis išteklius, kurį būtų galima perkelti vien pakeitus finansavimo modelį. Jų pasirinkimams įtakos turi darbo sąlygos, atlyginimas, darbo organizavimas, profesinė autonomija, vadovavimo kultūra ir galimybė pacientams teikti kokybiškas paslaugas.
Vadinasi, viešojo sektoriaus patrauklumą reikėtų didinti gerinant darbo aplinką ir kitas sąlygas, o ne vien keičiant finansinius ryšius tarp gydymo įstaigų.
Vien gydytojų skaičius problemos neatskleidžia
Tokį požiūrį patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos. Jose akcentuojama būtinybė išlaikyti sveikatos priežiūros darbuotojus, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir investuoti į specialistų komandas.
Šis klausimas Lietuvai ypač svarbus. EBPO duomenimis, gydytojų skaičius, tenkantis gyventojams, mūsų šalyje yra didesnis už organizacijos vidurkį, tačiau slaugytojų turime mažiau. Vis dėlto vien šie statistiniai rodikliai neparodo, kaip realiai prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kokių specialistų iš tiesų trūksta. Reikėtų vertinti jų pasiskirstymą regionuose, pagal specialybes ir gydymo įstaigas, faktiškai dirbamą laiką, suteikiamų paslaugų apimtį bei darbo organizavimą.
Jei pacientai reikiamos pagalbos negauna laiku, pirmiausia būtina išsiaiškinti priežastis. Reikia nustatyti, ar trūksta konkrečių specialistų, ar jų išdėstymas atitinka gyventojų poreikius. Taip pat svarbu įvertinti, ar paslaugų teikimą neriboja pernelyg didelė administracinė našta, neefektyvus darbo organizavimas, infrastruktūros trūkumai arba nepakankamas kitų sveikatos priežiūros komandos narių skaičius.
Tik atsakius į šiuos klausimus būtų galima pagrįstai spręsti, ar gydytojų perkėlimas tarp viešojo ir privataus sektorių iš tikrųjų pagerintų paslaugų prieinamumą, ar tik pakeistų jau turimų pajėgumų pasiskirstymą.
JGA taip pat kelia klausimą, ar viešosios gydymo įstaigos, gavusios daugiau finansavimo ir pacientų, turės pakankamai gydytojų, slaugytojų, darbo vietų bei organizacinių galimybių didesnį paslaugų kiekį užtikrinti kokybiškai. Neatmetama rizika, kad papildoma veikla būtų organizuojama didinant dabartinių darbuotojų krūvį.
Sistemos efektyvumas negali būti pasiektas darbuotojų gerovės, pacientų saugumo ar paslaugų kokybės sąskaita.
PSO rekomendacijos taip pat neleidžia paprastai įvertinti viešojo ir privataus sektorių santykio. Organizacijos teigimu, skirtingų sektorių bendradarbiavimo ir specialistų darbo abiejuose sektoriuose rezultatai priklauso nuo konkrečios sveikatos sistemos, galiojančio reguliavimo ir paslaugų organizavimo. Todėl visiems turėtų būti taikomi vienodi kokybės, skaidrumo, prieinamumo ir atskaitomybės reikalavimai.
JGA nuomone, prieš priimant tokius sprendimus būtina visuomenei pateikti jų poveikio vertinimą. Jame turėtų būti nagrinėjama ne tik tai, kaip bus paskirstytos PSDF lėšos, bet ir kaip pasikeis realus paslaugų prieinamumas, laukimo trukmė, specialistų darbo krūviai bei gydytojų pasiskirstymas tarp regionų ir gydymo įstaigų.
Atskiras dėmesys turėtų būti skiriamas jauniesiems gydytojams ir gydytojams rezidentams. Kad sveikatos sistema būtų tvari ilgalaikėje perspektyvoje, būtina užtikrinti kokybišką specialistų rengimą, profesinio tobulėjimo galimybes, tinkamą krūvių valdymą ir tokią darbo aplinką, kurioje medikai norėtų likti.
Reformos sėkmės negalima vertinti vien pagal tai, kuriam sektoriui atiteks daugiau finansavimo. Svarbiausi kriterijai turėtų būti pacientų sveikatos rezultatai, paslaugų prieinamumas ir medikų galimybė saugiai dirbti bei užtikrinti kokybę.
Viešasis sektorius turėtų tapti vieta, į kurią gydytojai renkasi dirbti dėl gerų sąlygų, o ne sistema, į kurią juos siekiama sugrąžinti ribojant finansavimą.