Nors dėmesio ir aktyvumo sutrikimas (ADHD) Lietuvoje minimas vis dažniau, specialistai sako, kad jis vis dar neretai neatpažįstamas. Be to, pagalba žmogui dažnai apsiriboja vien diagnozės nustatymu.
Apie neatpažinto ADHD pasekmes žmogui, šeimai ir valstybei Seime surengtoje konferencijoje diskutavo medikai, psichologai, pacientų organizacijų atstovai ir politikai. Jie kalbėjo ne tik apie diagnostikos spragas, bet ir apie laiku nesuteiktos pagalbos kainą.
D. Šakalienė: diagnozė neturi apriboti galimybių
Konferenciją inicijavusi Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai pasidalijo ir savo patirtimi. Ji sakė esanti neuroskirtinga, turinti ADHD ir esanti autistiška.
Politikė teigė, kad Lietuvoje vis dar daug žmonių slepia savo neuroskirtingumą, nes bijo, jog suaugusieji dėl to darbe nebus vertinami rimtai, o tėvai nuogąstauja, kad diagnozė gali užtemdyti vaiko ateities galimybes.
D. Šakalienė išreiškė viltį, kad viešai apie tai kalbant Seimo nariams ir ministrams, žmonėms bus lengviau savo patirtį įvardyti darbe, mokykloje ar šeimoje.
Pasak jos, ADHD diagnozė iš vaiko neatima jokių pasiekimų. Ji tik padeda suprasti, kaip veikia jo smegenys, ir pritaikyti tinkamą pagalbą.
Seimo narė pabrėžė, kad neatpažinto sutrikimo kainą žmonės moka mokykloje ir darbe, savo sveikata bei santykiais, o valstybė ją patiria su kiekvienu prarastu talentu.
Nežinančiųjų gali būti dešimtys tūkstančių
ADHD asociacijos bendrasteigėja ir „ADHD akademijos“ vadovė Elita Žakevičiūtė teigė, kad visuomenė apie šį sutrikimą žino daugiau, tačiau pagalbos sistema nespėja patenkinti augančio poreikio.
Jos vertinimu, Lietuvoje gali būti dešimtys tūkstančių žmonių, kurie nesupranta, kodėl jiems sunku susikaupti, planuoti kasdienybę, palaikyti santykius, mokytis ar dirbti. Ji neatmetė galimybės, kad tokių žmonių šalyje gali būti ir 100 tūkst.
E. Žakevičiūtė atkreipė dėmesį, kad ilgainiui žmogus dažnai pradeda kaltinti save: vis labiau stengiasi, bet galiausiai patiki, jog su juo pačiu kažkas negerai.
Vaikai susiduria su gėdinimu, o valstybė skaičiuoja nuostolius
Specialistė sakė, kad mokyklose vaikai, kuriems sunku išsėdėti vietoje, susikaupti ar kontroliuoti impulsus, neretai sulaukia pastabų, gėdinimo ir kaltinimų, kad nesistengia arba yra netinkamai auklėjami.
Tačiau bausmės ADHD simptomų nepanaikina ir neišmoko vaiko geriau valdyti sunkumų. E. Žakevičiūtės teigimu, nuolatinis gėdinimas gali paskatinti vaiką manyti, kad problema yra jis pats.
Jos nuomone, ADHD klausimai neturėtų būti sprendžiami vien diagnozuojant sutrikimą. Lietuvai reikalingas nacionalinis pagalbos planas, apimantis žmogų nuo vaikystės iki senatvės, taip pat didesnis diagnostikos prieinamumas, specialistų rengimas ir geresnis mokyklų pasirengimas.
E. Žakevičiūtė rėmėsi Jungtinės Karalystės 2025 metų ataskaita, kurioje neatpažinto ir nepakankamai gydomo ADHD ekonominė našta valstybei įvertinta 17 mlrd. svarų sterlingų per metus.
Ji ragino Lietuvoje nelaukti metų metus skaičiuojant, kiek kainuoja neatpažintas ADHD, nes laiku suteikta pagalba galėtų sumažinti dalį išlaidų ir sudaryti sąlygas žmonėms geriau mokytis, dirbti, auginti vaikus bei prisidėti prie valstybės gerovės.
Tikslaus paplitimo Lietuvoje nėra
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatrė dr. Indraja Veličkienė teigė, kad Lietuva vis dar neturi tikslių duomenų apie ADHD paplitimą. Specialistės vertinimu, šis sutrikimas gali būti nustatomas 4–7 proc. populiacijos.
ADHD, pasak jos, dažnai pasireiškia kartu su kitais sutrikimais. Apie 75 proc. žmonių, turinčių ADHD, gali susidurti ir su nerimu, depresija, priklausomybėmis ar kitomis problemomis.
I. Veličkienė taip pat pažymėjo, kad suaugusieji dažnai lieka nepastebėti, o jų sunkumai klaidingai palaikomi tingumu ar motyvacijos trūkumu. Problemų kelia ir ribotas diagnostikos bei gydymo prieinamumas, specializuotų paslaugų stoka.
Psichologė ir psichoterapeutė Sigita Valevičienė sakė, kad ADHD turinčios moterys šešis kartus dažniau patiria depresiją po gimdymo.
Pasak jos, daugelis tokių moterų išoriškai atrodo sėkmingai funkcionuojančios: gerai mokosi, dirba ir siekia perfekcionizmo. Tačiau aplinkiniai dažnai nemato, kokia nerimo ir depresijos kaina slypi už šio funkcionavimo.
Vien diagnozės nepakanka
Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė Dalia Vėlavičienė pabrėžė, kad diagnozė savaime pagalbos neužtikrina. Jos teigimu, tai dažniausiai yra tik pagalbos pradžia, o ne galutinis tikslas.
Pagalba turėtų būti kompleksinė: apimti ne tik vaiką, bet ir šeimą, psichologinę pagalbą, ugdymo pritaikymą, darbą su šeima ir kai kuriais atvejais medikamentinį gydymą.
Gydytoja atkreipė dėmesį ir į finansinę naštą. Kai kurie vaistai nėra kompensuojami, todėl gydymas šeimai gali kainuoti 100–200 eurų per mėnesį. Jei ADHD turi keli vaikai, išlaidos dar labiau išauga.
ADHD nesusijęs su intelekto trūkumu
Psichiatrė Devika Gudienė pabrėžė, kad ADHD nėra intelekto ar gabumų stoka. Vis dėlto sunkumai planuojant, organizuojant veiklą ir išlaikant dėmesį gali sutrukdyti žmogui pasiekti rezultatų, kuriems jis turi potencialo.
Ypač dažnai ilgai nepastebimos merginos ir moterys, nes jos išmoksta maskuoti simptomus. Dėl to diagnozė joms neretai nustatoma tik suaugus, atsiradus papildomiems gyvenimo iššūkiams.
D. Gudienės teigimu, ADHD turintiems žmonėms nereikia mažesnių lūkesčių. Jiems reikia pagalbos, kad galėtų tuos lūkesčius įgyvendinti.
Institucijos žada geresnę diagnostiką
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė teigė, kad ADHD dažnai nustatomas kartu su kitais psichikos sutrikimais. Tarp jų ji minėjo autizmą, priklausomybes, nerimą, depresiją ir obsesinį kompulsinį sutrikimą, todėl visi šie deriniai turi būti įvertinti.
Sveikatos apsaugos viceministras Ignas Rubikas pripažino, kad ADHD Lietuvoje diagnozuojamas nepakankamai dažnai. Jis informavo, kad kartu su Jungtinės Karalystės NICE organizacija rengiamos ADHD diagnostikos ir gydymo gairės.
Taip pat planuojamas populiacinis tyrimas, kuris turėtų padėti tiksliau nustatyti tikrąjį ADHD paplitimą Lietuvoje.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius pabrėžė, kad vaikui pagalba neturėtų būti atidedama iki galutinės diagnozės. Jo teigimu, mokyklos turi kuo anksčiau pastebėti sunkumus, pritaikyti ugdymą ir bendradarbiauti su šeima.
Vaikų pažanga, pasak viceministro, turėtų būti vertinama pagal jų pasiekimus, o ne pagal diagnozę. Svarbiausia, kad vaikas gautų reikiamą pagalbą ir galėtų visavertiškai dalyvauti ugdymo procese.