Spalio 22 d., likus mažiau nei dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio, mirė Vilniaus universiteto (VU) doc. dr. Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026). Kolegos ją prisimena kaip universiteto patriotę, iki paskutinių dienų išlikusią ištikimą aukštajai mokyklai ir klasikinio universiteto idėjai.
Birutę Marytę Pociūtę prisimena VU profesorius emeritas Albinas Bagdonas ir VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Laima Bulotaitė.
Birutė gimė 1951 m. gruodžio 17 d. Kaune, Garliavos priemiestyje. 1970 m. ji įstojo į VU Istorijos fakulteto psichologijos studijų programą. Kadangi ši programa pradėta vykdyti tik 1969 m. rugsėjį, Birutė su kurso draugais buvo antrosios, 1975 metų, VU psichologijos studentų laidos atstovė.
Baigusi studijas ji, kaip ir keli kiti pirmųjų psichologijos laidų absolventai, buvo paskirta dirbti Vilniaus universitete. Čia prasidėjo jos mokslininkės, dėstytojos ir įvairaus lygio vadovės kelias.
1975–1988 m. Birutė dirbo Pedagogikos katedroje asistente ir vyresniąja asistente, taip pat pradėjo aspirantūros studijas. 1983 m. ji apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų adaptacijos asmeninės problemos ir jų sprendimas akademinės grupės kuratoriaus darbe“. Po nostrifikacijos 1994 m. šis laipsnis prilygintas edukologijos mokslų daktaro laipsniui. 1977 m. Birutei suteiktas docentės pedagoginis vardas.
1989 m. ji tapo ką tik įkurto Filosofijos fakulteto prodekane. Fakultetui vadovavo 1993–2002 m., kartu ėjo Bendrosios psichologijos katedros vadovės pareigas. 2002–2007 m. Birutė dirbo VU prorektore studijų reikalams.
Eidama vadovaujamas pareigas ir dirbdama kolege, ji prisidėjo prie fakulteto mokslininkų iniciatyvų: tyrimų centrų, naujų katedrų ir studijų programų kūrimo. 1999–2003 m. Birutė vadovavo Lietuvos psichologų sąjungai. Tuo metu, apie 1993 m., organizacija buvo susidūrusi su dideliais sunkumais, o galutinai iš jų išsivadavo jai vadovaujant.
Net dirbdama vadovaujamas pareigas Birutė dėstė bent kelis dalykus. Nuo 2007 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį ir VU afilijuoto mokslininko vardo suteikimo 2020 m. ji buvo docentė. Dėstė pedagoginę psichologiją, profesinio pasirinkimo psichologiją, taip pat mąstymą ir kalbą.
Jos moksliniai interesai buvo platūs. Birutė domėjosi pagrindinėmis psichologijos kryptimis ir naujovėmis, tačiau labiausiai save siejo su biheivioristine bei kognityviąja psichologija.
Ypatingą dėmesį ji skyrė karjeros psichologijai: dalyvavo ir vadovavo moksliniams projektams, prisidėjo kuriant karjeros ugdymo sistemą Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, rengė mokomąją medžiagą. Tarp jos darbų – 2008 m. išleistas leidinys „Konsultavimas renkantis profesiją“ ir su bendraautoriais 2015 m. parengta knyga „Karjeros planavimas: teorija, tyrimai, taikymai“. Iš viso ji paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių publikacijų.
Kolegos pabrėžia, kad Birutė nebuvo žmogus, galintis likti nepastebėtas. Ji turėjo tvirtą nuomonę, nebandė įtikti visiems, o dėl tiesmukumo patiko ne kiekvienam. Vis dėlto ją apibūdino kaip objektyvią ir teisingą, siekusią, kad universitetas išlaikytų aukščiausią mokslo ir studijų lygį bei pritrauktų talentingiausius dėstytojus. Jai tiko pačios dažnai kartota frazė: „Būkime griežti, bet teisingi.“ Birutė mėgo humorą ir nevengdavo pasišaipyti nei iš kitų, nei iš savęs.
Išėjusi į pensiją ji toliau domėjosi universiteto ir fakulteto gyvenimu, sekė Lietuvos bei užsienio politikos naujienas ir apie jas karštai diskutuodavo su draugėmis. Birutė daug skaitė, dažnai lankydavosi knygynuose. Kai knygos nebetilpdavo lentynose, ji mielai jomis dalydavosi su draugais.
Keliskart knygų ji perdavė ligoninėms ir džiaugėsi, kad jos gali padėti žmonėms bent trumpam užsimiršti. Birutė taip pat daug keliavo, o užsienyje lankydavosi ne tik muziejuose, bet ir teatruose. Ji buvo apsilankiusi Vienos operoje, „Arena di Verona“ ir Varšuvos „Opera Królewska“. Dalis suplanuotų kelionių liko neįgyvendintos.
Draugų atmintyje Birutė išliks kaip geros nuotaikos, optimizmo ir nuolatinio smalsumo kupinas žmogus bei įkvepiantis pavyzdys.
1999 m. žurnale „Acta Pedagogica“ apie savo gyvenimą ji rašė, kad jos autobiografiją tuo metu sudarė trys svarbiausi momentai – gimimas, mokslai ir darbas, tačiau paaiškinti savo pasirinkimų motyvus jai buvo sunkiau nei išvardyti datas. Birutė manė, kad daug ką jos gyvenime nulėmė atsitiktinumas.
Ji taip pat pasakojo, kad tėvai ją auklėjo laisvai ir sudarydavo situacijas, kuriose sprendimus tekdavo priimti pačiai. Tai anksti išugdė savarankiškumą, nors neapsaugojo nuo nepagrįstų ar klaidingų poelgių. Mokykloje ji mokėsi lengvai, o konfliktų su mokytojais beveik neturėjo. Rinkdamasi profesiją Birutė pasirinko psichologiją, nors galėjo rinktis biologiją, chemiją, mediciną ar inžineriją. Kaip pati teigė, tokį sprendimą iš dalies lėmė tai, kad apie psichologiją nieko nežinojo.
Atsisveikinti su Birute Maryte Pociūte bus galima šeštadienį, spalio 24 d., nuo 16 val. Garliavoje, laidojimo namuose „Gedulo rūmai“ (Šimkaus g. 22, Garliava).
Šv. Mišios už velionę šeštadienį, spalio 24 d., 18 val. bus aukojamos Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Į ją bus galima patekti per Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemą.
Laidotuvės vyks sekmadienį, spalio 25 d., 14 val. Garliavos miesto, arba Jonučių, kapinėse. Šeima prašo vietoje vainikų velionę palydėti viena balta gėle.