Prie gėrimų lentynos netrukus galima pastebėti pokyčių, kurių iš pirmo žvilgsnio gali ir nesimatyti. Europos Sąjungai griežtinant pakuočių reikalavimus, gėrimų buteliuose privalės būti daugiau perdirbto plastiko. Vis dėlto tai – tik viena naujovių dalis: papildomi reikalavimai bus taikomi ir kitoms pakuotėms, o verslui tenkančios išlaidos gali paveikti prekių kainas.
Taigi kokie pokyčiai numatomi ir ar už tvaresnes pakuotes galiausiai teks mokėti vartotojams?
Perdirbto plastiko dalis didėja
Parduotuvėse jau gali pasitaikyti ne tokie skaidrūs ar atspalvį turintys plastikiniai buteliai. Viena iš galimų priežasčių – reikalavimas gėrimų pakuotėse naudoti daugiau perdirbtos žaliavos.
Tačiau ES direktyva nenustato konkrečios butelių spalvos ar skaidrumo. Pakuotės išvaizda gali priklausyti nuo naudojamo perdirbto plastiko ir gamybos technologijos.
Nuo 2025 m. PET gėrimų buteliuose vidutiniškai turi būti ne mažiau kaip 25 proc. perdirbto plastiko. Nuo 2030 m. bent 30 proc. perdirbtos medžiagos turės sudaryti visų plastikinių gėrimų butelių vidurkį.
Šie rodikliai vertinami ne kiekvienam buteliui atskirai, o pagal visus atitinkamus butelius, kuriuos valstybėje narėje rinkai pateikia gamintojai ir importuotojai.
Tokie tikslai numatyti 2019 m. priimtoje ES vienkartinių plastikinių gaminių direktyvoje: nuo 2025 m. 25 proc. reikalavimas taikomas PET buteliams, o nuo 2030 m. 30 proc. riba bus taikoma visiems plastikiniams gėrimų buteliams.
Lietuvoje butelių išvaizda neturėtų pastebimai pasikeisti
Lenkijoje skelbta, kad perdirbto plastiko naudojimas gali lemti didesnį mažiau skaidrių ar kitokį atspalvį turinčių butelių kiekį. Lietuvos Aplinkos ministerijos Strateginės komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Dačinskaitė teigia, kad Lietuvoje dėl šio reikalavimo pakuočių išvaizda neturėtų keistis.
Pirminiais duomenimis, Lietuvoje parduodamų butelių sudėtyje perdirbto plastiko dalies vidurkis jau siekia 25 proc.
Šis reikalavimas įtvirtintas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 72 straipsnyje. Jis taikomas į Lietuvos rinką pateikiamiems užpildytiems, ne didesnės kaip trijų litrų talpos gėrimų buteliams.
Gamintojai ir importuotojai turi užtikrinti, kad per ataskaitinius metus Lietuvos rinkai pateiktų PET butelių vidutinė perdirbto plastiko dalis atitiktų nustatytą rodiklį.
Pasibaigus ataskaitiniams metams, metinės į rinką pateiktų pakuočių ataskaitos teikiamos per GPAIS. Jose nurodoma, kokią vidutinę perdirbto plastiko dalį sudarė per metus rinkai pateikti plastikiniai gėrimų buteliai.
V. Dačinskaitė pabrėžė, kad didėjanti perdirbto plastiko dalis savaime neturėtų būti matoma pakuotės išvaizdoje. Pokyčiai galėtų išryškėti tik tuo atveju, jei pats gamintojas nuspręstų taip pabrėžti pakuotės išskirtinumą.
Nuo 2030 m. 30 proc. reikalavimas bus taikomas ne tik PET, bet ir kitų rūšių plastikiniams gėrimų buteliams.
Naujos taisyklės gali padidinti prekių kainas
Didžioji dalis Europos Sąjungos pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento nuostatų pradėta taikyti 2026 m. rugpjūčio 12 d. Nuo šios datos ES rinkai tiekiamos pakuotės turi atitikti naujus tvarumo, ženklinimo ir cheminės sudėties reikalavimus.
Maistui skirtoms pakuotėms nustatyti ir PFAS medžiagų ribojimai. Gamintojai taip pat privalo techniniais dokumentais pagrįsti pakuočių atitiktį. Kitos reglamento pareigos įsigalios vėliau.
Galimas pokyčių pasekmes verslui ir vartotojams Žinių radijo laidoje „Sumanaus verslo sprendimai“ aptarė „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis ir „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė pabrėžė, kad svarbu vertinti ne tik pakuotės medžiagą, bet ir realias jos perdirbimo galimybes. Anot jos, reikšmingi sprendimai priimami dar pakuotės kūrimo etape: tuomet svarbu numatyti, iš ko ji bus pagaminta, ar ją bus įmanoma perdirbti ir kaip sumažinti perteklinį pakavimą.
D. Dundulis abejojo, ar brangesni sprendimai visuomet užtikrins didesnę naudą aplinkai. Jo teigimu, pakuotės perdirbimą lemia ne vien tai, ar jos išrūšiuotos, bet ir medžiagos sudėtis, užterštumas, turimos technologijos bei ekonominės sąlygos.
Jis atkreipė dėmesį, kad net švarias polietileno pakuotes kartais sudėtinga perduoti perdirbėjams. Be to, atpigus pirminei žaliavai gali mažėti perdirbtų medžiagų paklausa.
D. Dundulis perspėjo, kad jeigu pakuotėms bus išleista daug pinigų, o vartotojai už tai mokės gerokai brangiau, tačiau galutinis tikslas nebus pasiektas, tokie sprendimai naudos neduos.
Jis taip pat ragino vertinti visą pakuočių tvarkymo grandinę, įskaitant perdirbimui naudojamą vandenį ir kitus išteklius, bei pirmiausia siekti kuo mažesnio atliekų kiekio.
Ž. Mauricas pažymėjo, kad didelėms bendrovėms prisitaikyti prie naujų reikalavimų gali būti lengviau nei smulkiajam verslui. Pastarajam investicijos į naujas pakuotes ar technologijas gali tapti reikšminga našta.
Pasak ekonomisto, pasirengimą taip pat apsunkina neaiškumas dėl būsimų taisyklių ir technologinių sprendimų. Pernelyg griežti reikalavimai gali ne tik skatinti inovacijas, bet kai kuriais atvejais ir jas pristabdyti.