Kremlius stiprina teisinį spaudimą Baltijos šalims – į tai, atsižvelgiant į Rusijos agresijos prieš kaimynines valstybes istoriją, turės reaguoti NATO. Nuo 1939 metais įvykdyto įsiveržimo į Rytų Lenkiją iki 2022-ųjų invazijos į Ukrainą Maskva ne kartą rėmėsi rusakalbių apsaugos argumentu, siekdama pateisinti karinę intervenciją, rašoma Stuarto Dowello straipsnyje, paskelbtame „TVP World“.
Vilniaus universiteto mokslininkas Pavelas Lavrinecas liepą žurnalistams teigė, kad Lietuvos rusai veikiausiai mažiausiai nori, jog jų interesus imtųsi ginti Rusija. Pasak jo, būtent Maskva sukūrė dalį didžiausių problemų, su kuriomis susiduria ši bendruomenė.
Šie žodžiai įgijo naują svorį po to, kai Vladimiras Putinas apkaltino Baltijos šalis netinkamu elgesiu su rusakalbiais. Jis taip pat pareiškė, kad Maskva parengė „specifinį požiūrį“ į jų apsaugą, pasitelkdama „humanitarines priemones“ ir „tarptautinę teisę“.
Tokie pareiškimai kelia susirūpinimą dėl ankstesnių atvejų, kai Rusija kaimyninių šalių puolimą ar okupaciją teisino tariamu rusakalbių teisių gynimu. NATO viešai rengiantis galimoms Rusijos provokacijoms rytiniame flange, V. Putino retorika atskleidžia ir kitą grėsmę: Maskva kartoja argumentą, esą turi teisę ginti Rusijos piliečius, rusakalbius ir apskritai užsienyje gyvenančius „tautiečius“.
Rusija jau renka teisinę medžiagą prieš Estiją, Latviją ir Lietuvą. Sovietų įsiveržimas į Rytų Lenkiją 1939 metais, karas Gruzijoje 2008-aisiais, visiška Krymo aneksija 2014 metais ir plataus masto invazija į Ukrainą 2022-aisiais rodo, kodėl tokie Kremliaus veiksmai verti ypatingo dėmesio.
Teisinė byla kaip galimas karinis pretekstas
Liepos mėnesį paskelbtas bendras „Re:Baltica“, Estijos „Delfi“ ir Lietuvos LRT tyrimas atskleidė, kad Rusija kelerius metus rengė bylą prieš visas tris Baltijos valstybes Tarptautiniame Teisingumo Teisme.
Nuo 2022 metų Maskva ne kartą siuntė diplomatines notas, kuriose kaltino Baltijos šalis rusakalbių diskriminacija. Ji samdė teisininkus, užsakė tyrimus apie rusų bendruomenes ir ragino Estijos, Latvijos bei Lietuvos vyriausybes derėtis dėl tariamų tautinių mažumų teisių pažeidimų.
Rusija parengė skundą remdamasi Tarptautine konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, tačiau oficialaus teisinio proceso dar nepradėjo.
Net ir nepasiekusi palankaus galutinio teismo sprendimo, Maskva galėtų gauti politinės naudos. Procesas suteiktų jos kaltinimams tarptautinę platformą ir leistų kelerius metus daryti teisinį bei diplomatinį spaudimą Baltijos šalių vyriausybėms.
Latvijos Konstitucijos apsaugos biuras perspėjo, kad Rusija teisinius argumentus gali panaudoti kaip pretekstą ir pateisinimą dar agresyvesniems veiksmams arba galimai konfrontacijai su NATO.
Praėjusią savaitę, žurnalistams kalbėdamas Tarptautinio jungtinio kultūrų forumo Sankt Peterburge paraštėse, V. Putinas pareiškė, kad Maskva šiuo klausimu jau parengė „specifinį požiūrį“ ir atsakys „humanitarinėje srityje bei pagal tarptautinę teisę“.
Maskva kaupia teisinius argumentus
Rusija ne pirmą kartą siekia susikurti teisinį pagrindą veiksmams, kuriais pažeidžiamas kitų valstybių suverenitetas.
Šios praktikos istorija siekia 1939 metų rugsėjo 17 dieną, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Rytų Lenkiją. Maskva tuomet skelbė, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, todėl Raudonoji armija privalo ginti ukrainiečius ir baltarusius. Įsiveržimas įvyko po nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo padalyti Lenkiją.
Prieš 2008 metų karą Gruzijoje Rusija masiškai dalijo pasus Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams. Prasidėjus konfliktui Maskva rėmėsi teiginiu, kad yra atsakinga už Rusijos piliečių apsaugą. Vėliau Europos Sąjungos tyrimas sukritikavo šią „pasizacijos“ politiką, nes ji pakenkė Gruzijos suverenitetui.
2014 metų kovą, aneksuodamas Krymo pusiasalį, V. Putinas žadėjo rusus ir rusakalbius Ukrainos gyventojus ginti politinėmis, diplomatinėmis ir teisinėmis priemonėmis.
Prieš 2022 metų vasarį pradėtą plataus masto invaziją į Ukrainą teisiniai pasirengimai tapo dar išsamesni.
Vasario 21 dieną V. Putinas separatistinius Donecko ir Luhansko darinius pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Kitą dieną Maskva ratifikavo su jais sudarytas savitarpio pagalbos sutartis, o Federacijos Taryba suteikė V. Putinui teisę panaudoti Rusijos pajėgas užsienyje.
Vasario 24 dieną pradėjęs invaziją, Rusijos prezidentas rėmėsi šiomis sutartimis, parlamento leidimu ir Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsniu, reglamentuojančiu savigyną.
Toks teisinis požiūris įtvirtintas ir Rusijos institucijose. 2020 metais V. Putino inicijuota konstitucinė reforma įpareigojo Rusiją ginti užsienyje gyvenančius „tautiečius“. Ši sąvoka suformuluota plačiai: ji apima ne tik Rusijos piliečius, etninius rusus ar rusakalbius, bet ir žmones, siejamus su Rusija istorija, kultūra ar kilme.
Šių metų gegužę V. Putinas pasirašė teisės aktus, leidžiančius Rusijos pajėgas dislokuoti užsienyje siekiant apsaugoti Rusijos piliečius, susiduriančius su tam tikromis užsienio baudžiamojo persekiojimo formomis.
Baltijos šalių veikėjai paskelbti „nacių bendrininkais“
Maskvos Tverės rajono teismas 13 Baltijos šalių nacionalistų ir penkias organizacijas paskelbė nacistinės Vokietijos bendrininkais, esą dalyvavusiais vykdant karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui Didžiojo Tėvynės karo metais. Apie tai informavo Maskvos teismų spaudos tarnyba.
Rugsėjį prašymą dėl tokio pripažinimo pateikė Generalinė prokuratūra. Teismas išnagrinėjo archyvinius dokumentus ir kitą medžiagą apie organizacijų bei asmenų veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau prašymą patenkino.
Teismo sprendime nacistinės Vokietijos bendrininkais įvardyti Aina-Ervina Mere, Ralfas Gerretsas, Juliusas Jennoka, Viktoras Bernhardas Arajsas, Gebertas Janovičius Cukuras, Gustavas Adolfas Celminis, Rudolfas Karlovičius Bangerskis, Voldemaras Veisas, Juozas Ambrazevičius, Juozas Lukša, Bronius Kvilika, Algirdas Klimaitis ir Antanas Impulevičius. Toks pats statusas suteiktas organizacijoms „Omakaitse“, „Aizsargi“, „Pērkonkrusts“, „Lietuvių aktyvistų frontas“ bei „Lietuvių tautininkų sąjunga“.
Pastaraisiais metais, ypač 2024–2026 metais, Rusijos Tyrimų komitetas ir Generalinė prokuratūra masiškai pradėjo baudžiamąsias bylas dėl tariamo „genocido prieš tarybinius piliečius“ Didžiojo Tėvynės karo metais. Taip kuriamas pagrindas reikalauti Baltijos šalių piliečių – istorikų, politikų ir visuomenės veikėjų – paieškos per Interpolą, jų išdavimo bei daryti politinį spaudimą šioms valstybėms.
Tuo metu Rusijos propaganda nuolat nutyli Sovietų Sąjungos nusikaltimus, įskaitant okupaciją ir Ribentropo–Molotovo pakto sudarymą su nacistine Vokietija.
Maskva taip pat siekia skleisti abejones dėl istorinių įvykių. Demonstruodama „dokumentus ir teismo sprendimus“, ji tikisi susilpninti Baltijos šalių įvaizdį kitose valstybėse, ypač tose, kurios yra labiau nutolusios nuo šio regiono istorijos.
Be to, Antanas Impulevičius už kolaboravimą su naciais SSRS jau buvo nuteistas mirties bausme 1962 metais. Tai kelia papildomų klausimų, kodėl šis atvejis Rusijoje vėl iškeltas būtent dabar.
Ką Maskva teigia ginanti?
Latvijoje ir Estijoje gyvena didelės rusakalbių bendruomenės, kurių dauguma susiformavo dėl sovietmečio migracijos. Etniniai rusai sudaro apie 23 proc. Latvijos ir 20,2 proc. Estijos gyventojų. Estijos pasienio mieste Narvoje rusų kalba yra vyraujanti.
Po dešimtmečius trukusio sovietinio dominavimo abi šalys stiprina valstybinių kalbų vartojimą. Estija 2024 metais pradėjo laipsniškai atsisakyti ugdymo rusų kalba, o šis perėjimas turi būti užbaigtas iki 2030 metų. Latvija sugriežtino kalbos reikalavimus švietimo sistemoje ir kai kuriems Rusijos piliečiams, norintiems išsaugoti teisę gyventi šalyje.
Europos Tarybos ekspertai kėlė klausimų dėl dvikalbio švietimo ir mažumų kalbų teisių ribojimo. Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas Latvijos švietimo reformą patvirtino. Teismas pripažino poreikį „apsaugoti ir sutvirtinti latvių kalbą“ po daugiau nei 50 metų trukusios sovietinės okupacijos ir konstatavo, kad reformos buvo proporcingos bei nediskriminavo rusakalbių moksleivių.
Maskva šiuos ginčus pavertė tarptautine kampanija, pareikšdama pretenzijas į rusakalbius, gyvenančius kitų valstybių suvereniteto ribose, nepaisant to, ar šios bendruomenės apsaugos iš Rusijos apskritai nori.
Ukrainos patirtis atskleidžia Maskvos argumentų esmę
Ukrainos pavyzdys rodo, kodėl kalbos vartojimą reikia atskirti nuo politinio lojalumo. Siekdamas sustiprinti ukrainiečių kalbą po šimtmečius trukusio jos nustūmimo į paraštes, Kyjivas apribojo rusų kalbos vartojimą švietimo, administravimo, žiniasklaidos ir kitose viešojo gyvenimo srityse.
Venecijos komisija pripažino Ukrainos teisę stiprinti valstybinę kalbą, tačiau 2019 metų vertinime nurodė, kad teisės aktuose nepakankamai subalansuotas ukrainiečių kalbos skatinimas ir mažumų kalbų teisių apsauga.
Vis dėlto pačių Ukrainos gyventojų nuomonė nesutampa su Maskvos bandymu kalbėti rusakalbių vardu. Šių metų gegužę ir birželį atlikta apklausa parodė, kad 78 proc. Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje gyvenančių respondentų atmetė teiginį apie sisteminį rusakalbių persekiojimą. Tarp žmonių, kurie namuose dažniausiai kalbėjo rusiškai, su tokiu kaltinimu nesutiko 59 proc.
Po plataus masto Rusijos invazijos perėjimas prie ukrainiečių kalbos paspartėjo. Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto duomenimis, ukrainietiškai namuose daugiausia kalbančių gyventojų dalis išaugo nuo 52 proc. 2020 metais iki 63 proc. 2025 metais. Tuo pačiu rusiškai kalbančiųjų dalis sumažėjo nuo 25 proc. iki 13 proc.
Okupuotose teritorijose ukrainiečių kalba slopinama
Rusijos elgesys su ukrainietiškai kalbančiais gyventojais okupuotose teritorijose leidžia spręsti apie tikrąjį Maskvos požiūrį į kalbų ir mažumų teises. Liepą „Human Rights Watch“ užfiksavo, kad okupacinė valdžia iš mokyklų pašalino ukrainiečių kalbos mokymą ir baudė vaikus, kurie toliau nuotoliniu būdu mokėsi ukrainiečių kalba.
2024 metais Tarptautinis Teisingumo Teismas nustatė, kad Rusija pažeidė Rasinės diskriminacijos konvenciją dėl veiksmų, susijusių su ukrainiečių kalbos ugdymu okupuotame Kryme. Būtent šia konvencija Maskva dabar ketina remtis prieš Baltijos šalis.
Pasak S. Dowello, tai sugrąžina prie P. Lavrineco perspėjimo. Rusakalbių bendruomenės gali atsidurti tarp savo valstybių vyriausybių ir kaimyninės šalies, kuri reikalauja teisės joms atstovauti. Pavojus tas, kad dar prieš NATO pastebint Rusijos karių sienos kirtimą Maskva gali ne vienerius metus kurti argumentus, esą ji „turi visišką teisę ten būti“.