Amžių sandūroje Kaune veikusi „Marafono“ grupuotė išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Jos nariams buvo inkriminuotos 9 žmogžudystės, o 2003 metais apie šią bylą rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“.
Gauja buvo laikoma viena kruviniausių Lietuvoje. Jos nariai žudė ne tik dėl pinigų, bet ir siekdami nuslėpti kitus nusikaltimus. Teismas nustatė, kad R. Baratinskas, V. Gembutas, V. Čėsna ir S. Narkevičius 1999 metų pradžioje subūrė nusikalstamą susivienijimą, apsirūpino ginklais ir iš anksto planuodavo sunkius nusikaltimus.
Gauja ruošėsi iš anksto
Grupuotės nariai palaikė ryšius su Panevėžio ir Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis bei užsienio nusikaltėliais. Apie šiuos ryšius liudijo ir bendros nuotraukos.
Nusikaltėliai naudojosi automobiliais bei mobiliaisiais telefonais, turėjo antrankius ir lipniosios juostos aukoms surišti. Jie buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais, o kastuvus veždavosi tam, kad galėtų iškasti duobes ir paslėpti nužudytųjų kūnus. Planuodami nusikaltimus iš anksto pasiskirstydavo vaidmenimis.
Nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio grupuotė įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Teisme nė vienas iš keturių kaltinamųjų nepripažino priklausęs nusikalstamam susivienijimui ar įvykdęs nusikaltimus.
Kas buvo pagrindiniai grupuotės žmonės?
R. Baratinskas, pravarde Marafonas, buvo 39 metų. Kaune jis palaikė ryšius su kitų grupuočių vadeivomis ir anksčiau pats buvo vadinamasis „torpeda“. Jo pavardė anksčiau buvo minima pasakojant apie paslaptingai 1997 metais nužudytą Robertą Borchertą, pravarde Karabasas. R. Baratinskas buvo jo patikėtinis.
Slapyvardis „Marafonas“ nusikaltėlių žargone reiškė apsvaigimą ir buvo siejamas su narkotikais. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu, gebėjimu greitai pelnyti pasitikėjimą ir užmegzti ryšį su įvairiais žmonėmis.
44 metų Vladas Gembutas, vadintas Geležiniu, taip pat pasižymėjo didele fizine jėga. Sulaikant jį vos susitvarkė keturi „Aro“ pareigūnai. Anksčiau vyras buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.
Kiti du grupuotės nariai buvo giminaičiai: 50 metų Saulius Narkevičius ir jauniausias iš jų, 29 metų Vytis Čėsna.
Pirmasis nužudymas – dėl 100 tūkst. JAV dolerių
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 000 JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios skolininkas grąžino tik dalį sumos ir pradėjo slapstytis.
Tų pačių metų gegužę arba birželį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė abu vyrus pasikalbėti apie skolos grąžinimą. Tačiau S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį nuvežė į Puidinės mišką Kauno rajone. Ten vyrą iki pusės nurengė, surišo rankas ir kojas lipniąja juosta, mušė kumščiais ir lazda, spardė bei badė peiliu.
A. Vaišnį nužudė ir užkasė miške. Jo kūnas buvo surastas ir iškastas 2000-ųjų liepos 13 dieną. Nei S. Narkevičius, nei V. Gembutas kaltės dėl šio nužudymo nepripažino.
Ne visi gaujos planai pavykdavo
1999 metų vasarą nusikaltėliai pagrobė Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. ir pareikalavo už jo apsaugą duoklės. Artimųjų buvo prašoma 120 000 litų, tačiau pagrobėjai sutiko priimti 50 000 litų, kuriuos atvežė vyro brolis.
2000-ųjų sausį grupuotei nepavyko pagrobti UAB „System“ generalinio direktoriaus Ryčio B. Nors automobilio padangos buvo pradurtos, Rytis nesustojo ir telefonu išsikvietė apsaugą. Gauja taip pat planavo pagrobti buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių, tačiau jis liko gyvas, nors buvo sužalotas antakis.
Žudynės apleistoje raketų bazėje
2000-ųjų vasarį R. Baratinskas paskolino Egidijui Gaudzevičiui 60 000 JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu. Kadangi vyras neskubėjo grąžinti skolos, nuspręsta jį nužudyti.
Egzekucijai pasirinktas Keleriškių miške Kėdainių rajone buvęs apleistas sovietinės armijos raketinės bazės angaras. Balandžio 6-osios vakarą pirmieji ten atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau pasirodė R. Baratinskas ir V. Gembutas. Kartu su E. Gaudzevičiumi atvažiavo jo draugas Raimondas Karpavičius.
R. Karpavičius gaujai buvo nereikalingas. Kai visi susirinko angare, V. Gembutas iš pistoleto TT į jį paleido du šūvius. Kiti grupuotės nariai prižiūrėjo, kad niekas nepasišalintų, o automobilio žibintais apšvietė vietą.
E. Gaudzevičius bandė sprukti, tačiau S. Narkevičius trenkė jam į galvą prožektoriumi. Vyrui suklupus, nusikaltėliai surakino jį antrankiais ir įsodino į automobilį. R. Karpavičiaus kūną suvyniojo į polietileną ir įdėjo į V. Čėsnai priklausiusio automobilio bagažinę.
Vėliau lavoną užkasė parinktoje vietoje. E. Gaudzevičių nuvežė į S. Narkevičiaus uošvio namelį sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, Kauno rajone. Rūsyje surištomis rankomis ir kojomis, ant kaklo užveržus virvę, vyrą prievarta girdė ir saugojo.
Banditai tyčiojosi, esą nuo alkoholio apsvaigęs vyras praras pusiausvyrą, nukris ir pats pasikars. Tačiau E. Gaudzevičius nepasidavė, o įtampa neleido jam apsvaigti. Todėl nusikaltėliai nusprendė jį nužudyti.
Balandžio 8 dieną E. Gaudzevičių nuvežė į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna ir S. Narkevičius iškasė duobę, o S. Narkevičius kartu su V. Gembutu vyrą pasmaugė ir užkasė.
Vienas sužeistas vyras apsimetė miręs
Bijodami, kad Ričardas Pilsudskis gali tapti dviejų neseniai nužudytų vyrų žmogžudysčių liudininku, gaujos nariai nusprendė pašalinti ir jį. R. Pilsudskis žinojo, su kuo išvyko ir dingo R. Karpavičius bei E. Gaudzevičius.
Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas, susitarę su R. Pilsudskiu, atvyko prie 137-ojo Vilnius–Klaipėda autostrados kilometro Kėdainių rajone ir sustojo ties įvažiavimu į senąjį Žemaičių plentą. Kadangi kartu su R. Pilsudskiu atvažiavo Vilmantas Čereška ir Jonas Velykis, nuspręsta susidoroti su visais trimis.
S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir paleido šūvių seriją į vairuotoją bei šalia sėdėjusį J. Velykį. Abu buvo sunkiai sužeisti. Vėliau nusikaltėliai juos ištempė iš automobilio ir paguldė šalia R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio.
V. Čereškai pradėjus dejuoti, V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir įsmeigė peilį. Stipriai sužeistas J. Velykis apsimetė miręs. Nusikaltėliams nuėjus į mišką kasti duobės, vyras pabėgo.
Grįžę ir neberadę vienos aukos, banditai jo ieškojo, tačiau nesėkmingai. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Jo pabėgimas tapo grupuotės žlugimo pradžia.
Teisme gaujos vienybė subyrėjo
Prasidėjus teismo procesui visi keturi kaltinamieji suprato, kad už tokius nusikaltimus gali sulaukti aukščiausios bausmės. Jie pradėjo kaltinti vienas kitą, todėl grupuotės vienybė iširo.
Nusikaltimus daugiausia padėjo atskleisti V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymai. Juos patvirtino rasti įkalčiai: aukų kūnai, užkasimo vietos, ginklai ir žudymui naudoti įrankiai. Nepaisant prieštaringų parodymų, buvo išaiškintos nusikaltimų aplinkybės.
Taip pat paaiškėjo, kad J. Velykiui gydantis klinikose gaujos nariai aiškinosi, kurioje palatoje jis guli. Jie svarstė pro langą įmesti „fugasą“ – granatą. Jiems nerūpėjo, kad nuo sprogimo galėjo žūti kiti pacientai, medicinos seserys ar gydytojai.
Teismo pirmininkas teisėjas V. Vilutis sakė, kad per 40 metų darbo stažą nebuvo nagrinėjęs tokio žiaurumo nusikaltimų. Teismo procesas truko lygiai metus.
Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. V. Čėsnai buvo skirta 17 metų nelaisvės. Aukščiausiasis Teismas pirmiesiems trims nuosprendį paliko galioti, o V. Čėsnai bausmę sutrumpino 2 metais.