Į Lietuvą atvykstant vis daugiau užsieniečių, auga ir lietuvių kalbos besimokančių žmonių skaičius. Daugiau nei dešimtmetį kitus lietuviškai mokantis Antanas Vinčiūnas pastebi, kad dažniausiai žmones skatina ne egzaminai ar formalūs reikalavimai, o asmeniniai ryšiai – meilė, šeima ir noras tapti visaverte bendruomenės dalimi.
Antanas šį darbą vadina prasmingu, nes mokymasis neretai pakeičia jo mokinių gyvenimus. Jie gali susikalbėti su antrosios pusės tėvais, geriau suprasti savo vaikų gimtąją ar antrąją kalbą, lengviau integruotis Lietuvoje ir susikurti naują lietuvišką tapatybę. Mokytojas džiaugiasi galėdamas supažindinti užsieniečius su lietuvių kalba ir šalimi.
Lietuvių kalbos pamokų paklausa išaugo
Lietuvių kalbos mokyti Antanas pradėjo 2013-aisiais, sugrįžęs iš „Erasmus“ studijų Vokietijoje. Pastebėjęs, kad jam sekasi mokytis užsienio kalbų, jis nusprendė savo patirtį panaudoti mokydamas kitus. Taip atsirado platforma „Talk like Antanas“.
Jis pasakoja tuomet pagalvojęs, kad gebėjimą mokytis galėtų perduoti žmonėms, norintiems suprasti jo gimtąją kalbą. Iš pradžių lietuvių kalbos poreikis buvo nedidelis, tačiau ilgainiui jis augo ir mokytojas įžvelgė šios veiklos perspektyvą.
Per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė ir mokinių skaičius, ir pats mokymo procesas. Anot Antano, šiandien susidomėjimas lietuvių kalbos pamokomis yra itin didelis. Tai matyti iš augančios mokytojų bendruomenės ir jų užimtumo.
Dažniausia priežastis – artimi žmonės
Tarp Antano mokinių yra nemažai baltarusių ir amerikiečių, taip pat daug europiečių – italų, vokiečių, ispanų, britų ir airių. Kai kurie lietuvių kalbą renkasi mokytis dėl domėjimosi lingvistika, tačiau daugumą atveda noras geriau suprasti artimiausius žmones.
Didžiausią mokinių grupę sudaro tie, kurių antroji pusė yra lietuvė arba lietuvis. Jie gali gyventi Lietuvoje, užsienyje arba planuoti persikelti į Lietuvą. Kitą reikšmingą grupę sudaro lietuvių tėvų ar senelių vaikai, gimę ir augę užsienyje, tačiau norintys išmokti šeimos kalbą.
Mokytojas pastebi, kad lengviau lietuvių kalbą įsisavina slavų kalbomis kalbantys žmonės, o daugiau sunkumų dažniausiai kyla anglakalbiams. Vis dėlto galutinį rezultatą labiausiai lemia įdėtas darbas.
Antanas yra turėjęs mokinių, kurie net nutraukę santykius su lietuviška antrąja puse nenustojo mokytis lietuvių kalbos. Kiti, įgavę daugiau pasitikėjimo, pradėjo vartoti lietuvių kalbą kasdienėse situacijose, nors anksčiau dėl baimės rinkdavosi anglų ar rusų kalbas.
Pasitikėjimas savimi gali būti svarbesnis už žinias
Mokytojas sako, kad nauji mokiniai dažnai atsineša įvairių įsitikinimų. Vienas populiariausių mitų – esą lietuvių kalba yra seniausia pasaulyje ir viena sunkiausių. Anot Antano, abu šie teiginiai nėra teisingi.
Vis dėlto lietuvių kalbos mokymasis turi savų iššūkių. Mokiniai sunkiai įsimena žodžius ir jų galūnes, o ypač sudėtinga suprasti lietuvius, kai šie kalba natūraliu tempu. Vieno visiems tinkamo mokymosi kelio nėra – vieni kalbą perpranta gerokai greičiau nei kiti.
Bendraujantys ir drąsūs mokiniai net turėdami nedaug žinių gana greitai pradeda kalbėti ir randa būdų susikalbėti. Uždaresniems, kuriems mokytis sekasi sunkiau, net po pusės metų gali būti sudėtinga suformuluoti sakinį ar suprasti konkrečią situaciją. Atsargiai vertinant, maždaug metų gali pakakti tam, kad žmogus susikalbėtų paprastomis kasdienėmis aplinkybėmis.
Dirbtinis intelektas – pagalba, bet ne panacėja
Diskusijose apie kitakalbius, gyvenančius Lietuvoje, dažnai keliamas klausimas, ar jie turėtų mokėti lietuvių kalbą. Antano nuomone, žmogus, pasirinkęs gyventi Lietuvoje, turėtų gebėti susikalbėti bent paprastose situacijose. Jis tai vertina kaip elementarią pagarbą šaliai, kurioje žmogus gyvena.
Dirbtinis intelektas, pasak mokytojo, palengvina ir mokymą, ir mokymąsi, tačiau lieka tik įrankiu. Mokytojas gali padėti pasirinkti tinkamą kryptį ir lydėti mokinį visame procese. Pradedant kalbą nuo nulio, DI gali būti naudingas, jei žmogus jau gerai supranta, kaip mokomasi užsienio kalbų. Tačiau besimokantiems pirmosios užsienio kalbos jis nebūtinai taps sprendimu – netinkamai naudojamas gali labiau pakenkti nei padėti.
Antanas taip pat pabrėžia, kad atsakomybė už kalbos mokymąsi tenka ne vien atvykusiems žmonėms. Lietuviai turėtų būti kantresni: matydami, kad kitakalbis stengiasi kalbėti lietuviškai, jie turėtų suteikti jam galimybę tai daryti, net jei susikalbėjimo procesas užtrunka.