Vilniuje tuo pat metu skambėjo dvi skirtingos žinutės: vienos ragino griežčiau riboti migraciją ir į Lietuvą įsileisti daugiausia kultūriškai artimų šalių gyventojus, kitos pabrėžė, kad tautybė, rasė ar religija neturėtų nulemti žmogaus vietos visuomenėje.
Apie migracijos politiką, visuomenės susiskaldymą ir integracijos problemas naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Gražina Bielousova bei komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas.
Politikai migracijos temą paverčia savo sritimi
A. Zabarausko teigimu, politinėje komunikacijoje retai būna vien tik juoda arba balta. Jis atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, „Nemuno aušros“ atstovas Remigijus Žemaitaitis migrantų klausimu kalba apie tai, jog jie gali atvykti ir gyventi Lietuvoje, tačiau privalo laikytis šios valstybės taisyklių. Tokiam principui, pasak jo, galėtų pritarti ir dalis šios politinės jėgos kritikų.
Migracijos ir lietuvių kalbos klausimus taip pat akcentuoja kitos politinės organizacijos. Kalbama, kad atvykę žmonės turėtų mokėti lietuviškai, o viešosiose įstaigose su jais neturėtų būti bendraujama kitomis kalbomis. Migracijos temą savo darbotvarkėje turi ir Nacionalinis susivienijimas.
Eksperto vertinimu, politikai paprastai atstovauja konkrečių visuomenės grupių interesams: pasirinkę temą jie mėgina joje išreikšti savo rinkėjų poziciją. Todėl migracijos klausimo kėlimas gali padėti ieškoti sprendimų, tačiau kartu gali tapti ir meškos paslauga, kai kurstomas neigiamas požiūris į kitakalbius ar kitų religijų žmones.
A. Zabarauskas pabrėžė, kad visuomenei reikėtų ne nuolat stengtis „patraukti paklodę“ į savo pusę, o mokytis gyventi kartu. Lietuvoje ateityje bus vis daugiau skirtingų žmonių, o tai, jo manymu, yra natūralu. Ekonominei gerovei augant į šalį atvyksta darbuotojų, kurie prisideda prie jos kūrimo, tačiau kartu atsiveža ir savo kultūrą.
Migracija nėra viena vienoda kategorija
G. Bielousova sakė, kad vienas didžiausių migracijos politikos trūkumų yra polinkis migraciją vertinti kaip vienalytį reiškinį. Ji priminė, kad nuo 2021 metų krizės prie Baltarusijos sienos ypač svarbu aiškiai įvardyti, apie kokius žmones kalbama ir kokios priemonės jiems taikomos.
Darbo migrantai atvyksta dirbti, moka mokesčius ir laikosi Lietuvos įstatymų. Be to, valstybė nuo jų tampa vis labiau priklausoma. Vis dėlto, pasak mokslininkės, galima diskutuoti apie jų poveikį darbo rinkai, nes migrantams ne visada taikomos tokios pačios sąlygos ir privilegijos kaip vietos gyventojams. Tai gali keisti darbo rinkos taisykles ir lemti darbo jėgos dempingą.
Visai kitokie mechanizmai taikomi kalbant apie pabėgėlius ir humanitarinės pagalbos poreikį. Atskirą grupę sudaro studentai iš užsienio: jų mokestis už mokslą kai kuriems fakultetams ir katedroms leidžia išlaikyti specialybes, kurios tarp Lietuvos studentų nėra tokios paklausios. Dar kitaip vertintini žmonės, į Lietuvą atsikeliantys dėl šeimos ar gyvenimo partnerio.
Mokslininkės teigimu, visuomenės dėmesį sunku išlaikyti kalbant apie migracijos sudėtingumą, todėl patogu naudoti vieną bendrą terminą ir visus po juo patenkančius žmones pateikti kaip grėsmę valstybingumui, tautiškumui ar šalies išlikimui. Tokiam tikslui kartais pasitelkiamos ir „didžiojo pakeitimo“ bei kitos sąmokslo teorijos.
Politiškai naudinga mobilizuoti žmonių nerimą, ypač kai visuomenėje jaučiama ir daugiau įtampų: neaiškumas politikoje, karas Ukrainoje, pranešimai apie oro pavojų bei didelė socialinė ir ekonominė nelygybė. Griežtas skirstymas į „gerus“ ir „blogus“ leidžia sudėtingą pasaulį paversti paprastesniu ir pasiūlyti aiškų atpirkimo ožį.
Lietuvos negalima tiesiog lyginti su Vakarų Europa
G. Bielousova atkreipė dėmesį, kad Lietuva turi kitokią istorinę patirtį nei Vakarų Europos valstybės. Todėl šalis niekada neatrodys taip, kaip Londonas. Lietuva neturėjo kolonijų, taip pat neturėjo iš kolonijų atvykusių žmonių, kurie būtų kovoję Britanijos pusėje ir už tai gavę pilietybę bei teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau, mokslininkės teigimu, Lietuvoje jau egzistuoja bendruomenės, apie kurias kalbama sunkiai, o kai kurios iš jų ilgą laiką buvo nustumtos į šalį. Vienas pavyzdžių – Vilniaus kraštas. Reikėtų klausti ne tik, kiek šio regiono gyventojai patys integruojasi, bet ir kokie pasakojimai apie juos buvo kuriami visuomenėje bei žiniasklaidoje nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų metų.
Prie grupių, apie kurias dažnai kalbama nepakankamai, ji priskyrė ir romus. Lietuvoje, jos vertinimu, esame įpratę dalies bendruomenių nematyti, todėl susikūrėme vieningos ir vienodos visuomenės vaizdinį. Dėl to kitų bendruomenių atsiradimas šalia gali atrodyti kaip grėsmė.
Taip pat trūksta aiškios integracijos politikos ir konkrečių priemonių žmonėms, norintiems įsilieti į visuomenę. Iš atvykusiųjų tikimasi, kad jie per dvi savaites išmoks lietuvių kalbą, perpras šalies kultūrą ir kartu kuo daugiau prisidės prie ekonomikos. Tačiau, pasak G. Bielousovos, taip nevyksta niekur.
Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad net taikant turimas integracijos priemones, kurių pačioje šalyje taip pat laikoma nepakankamomis, visiškas žmogaus įsiliejimas į visuomenę ir darbo rinką kartais trunka net aštuonerius metus.
Ekspertas ragina emocijas keisti duomenimis
A. Zabarausko vertinimu, kalbant apie migraciją viešojoje erdvėje vyrauja emocijos, o ne faktai. Pasakojimai apie nesaugius, prišiukšlintus ar migrantų gyvenamus Europos miestų rajonus dažnai remiasi ne duomenimis, bet emociniu įspūdžiu.
Televizijoje rodomi migrantų getai ar šiukšlynai, pasak jo, savaime neįrodo, kad problemas sukėlė migrantai. Tokiose vietose gyvena ir europiečiai. Ekspertas perspėjo dėl nuostatos, kad juodaodis žmogus ar migrantas automatiškai yra blogas, nešvarus ir keliantis grėsmę.
Jis taip pat priminė, kad dalį problemų Lietuvoje sukuria patys šalies gyventojai. Vilniuje jau yra rajonų, į kuriuos sutemus geriau neiti, tačiau tai nėra susiję su migrantais – nesaugumą ten kuria Lietuvos gyventojai ir piliečiai.
A. Zabarauskas paragino migracijos tema besidominčius žmones viešojoje erdvėje ieškoti ne vien nuomonių, o patikrinamų faktų. Jo teigimu, nuomonės dažnai siekia patraukti argumentus į savo pusę, o duomenys tokios krypties neturi.
Kalbant apie migrantų indėlį į ekonomiką, verslas jau pristatė duomenis apie jų kuriamą BVP dalį, tačiau, eksperto vertinimu, tai dar nėra visa informacija. Reikėtų matyti migrantų poveikį visai vertės grandinei – valstybei, verslui ir pačių įmonių pelnui.
Jeigu nerimą kelia galimas migrantų dalyvavimas savivaldos rinkimuose, visuomenė turėtų prašyti lyderių konkrečiai nurodyti, kiek žmonių gali balsuoti, kada ir kokiomis sąlygomis tai įmanoma bei už ką jie paprastai balsuoja. Tik turint tokius duomenis galima kurti taisykles, kurias visuomenė laikytų sąžiningomis.
Laidos dalyviai pabrėžė, kad migracijos tema lengvai tampa emocijų šaltiniu, todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti faktams ir konkrečiai informacijai.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai pateikiami kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.