Per pastaruosius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių gerokai padaugėjo. Vieni tvirtina, kad be atvykusių darbuotojų dalis verslo sektorių nebegalėtų veikti, o kiti įspėja: migracijos mastas tapo pernelyg didelis ir ilgainiui gali pakeisti pačios šalies veidą.
Problema – ne visi migrantai, o jų skaičius?
Lietuvoje gyvenančių užsieniečių grupės yra skirtingos: čia yra nuo karo Ukrainoje pasitraukusių žmonių, iš Rusijos ir Baltarusijos atvykusių asmenų, darbo migrantų iš Vidurinės Azijos bei kitų šalių. Todėl diskusijoje kilo klausimas, ar visus juos galima laikyti viena problema.
Vytautas Sinica teigė, kad svarbiausias klausimas yra ne tiek migrantų kilmė, kiek bendras reiškinio mastas. Jo vertinimu, vien pakeisti šalis, iš kurių atvyksta žmonės, nepakaktų – vietoj Uzbekistano pasirinkus Filipinus, esminė problema neišnyktų.
Pasak jo, jeigu Lietuvoje yra apie 200 tūkstančių migrantų, o vežėjų asociacijų atstovai norėtų įsivežti dar tiek pat, tokių pokyčių nebūtų įmanoma tinkamai integruoti. Tuomet, jo manymu, šalis taptų sunkiai atpažįstama, o argumentas, kad atvykusieji uždirba ir moka mokesčius, neatsvertų tokio pokyčio.
V. Sinica pripažino, kad tam tikras užsieniečių skaičius darbo rinkai yra reikalingas, tačiau mano, jog nemažai žmonių į Lietuvą atvyksta todėl, kad jų darbas kainuoja pigiau ir jie sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis.
Iki 100 tūkstančių užsieniečių – siektina riba?
Paklaustas, koks migrantų skaičius būtų normalus, V. Sinica priminė, kad tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje gyveno maždaug 50–60 tūkstančių užsieniečių. Nors dėl demografinių pokyčių tokį skaičių išlaikyti esą neįmanoma, jo nuomone, valstybės siekiamybė galėtų būti neviršyti 100 tūkstančių.
Verslas ragina vertinti bendrą skaičių atidžiau
Verslininkas Vidmantas Janulevičius sutiko, kad skaičiai yra dideli, tačiau ragino juos išskaidyti. Jo teigimu, Lietuvoje pirmiausia trūksta ne dar griežtesnių ribojimų, o aiškios migracijos tvarkos ir ilgalaikės strategijos, kuri parodytų, kaip bus pakeisti į pensiją išeinantys darbuotojai.
Jis priminė, kad po 2008–2009 metų krizės iš Lietuvos išvyko nemažai žmonių, o praėjusiais metais į šalį grįžo daugiau asmenų, nei gimė naujagimių. Vis dėlto, kalbėdamas skaičiais, V. Janulevičius nurodė, kad Lietuvoje yra apie 220–230 tūkstančių imigrantų. Nuolatinius leidimus gyventi turi šiek tiek daugiau nei 20 tūkstančių, o likusieji naudojasi laikinais leidimais.
Pasak jo, dauguma šių žmonių atvyksta dirbti ir vėliau turėtų išvykti. Todėl verslo atstovas mano, kad Lietuvai labiau reikėtų darbo vizų, o ne ilgalaikių leidimų gyventi. Šią idėją palaikė ir prezidentas Gitanas Nausėda. V. Janulevičiaus vertinimu, dėl to migrantų problema dažnai yra perdėtai išpučiama.
Iš minėtų maždaug 230 tūkstančių užsieniečių apie 80 tūkstančių sudaro ukrainiečiai. Dar apie 46 tūkstančiai yra Baltarusijos piliečiai, o likusią dalį sudaro žmonės iš Vidurinės Azijos respublikų, Indijos, Pakistano ir kitų trečiųjų šalių.
V. Janulevičius pabrėžė, kad ne visi 232 tūkstančiai užsieniečių gali būti priskiriami tai pačiai migrantų kategorijai. Jo teigimu, Lietuva padeda ukrainiečiams, kurie aktyviai dirba, o Baltarusijos piliečiai taip pat daugiausia dirba.
Didelę dalį sudaro transporto sektoriaus darbuotojai – apie 78 tūkstančius vairuotojų. V. Janulevičiaus teigimu, 80–90 procentų jų Lietuvoje beveik nebūna, nes jie dirba tarptautiniuose reisuose, veža krovinius į Lietuvą ir po Europą. Jis taip pat pažymėjo, kad pirmą kartą istorijoje darbuotojų kvotos buvo išnaudotos jau liepą.
Pasak jo, Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal vežėjų skaičių ir turi daugiausia vilkikų, tenkančių 100 tūkstančių gyventojų. Nors anksčiau šalis buvo Rytų ir Vakarų jungtis, šiandien žaliavos įvežamos iš užsienio laivais ir vilkikais, o pagaminta produkcija taip pat išvežama.
V. Janulevičius tvirtino, kad didžioji dalis iš 232 tūkstančių užsieniečių dirba ir moka mokesčius Lietuvai, nors fiziškai šalyje dažnai nebūna. Jo nuomone, todėl migracijos problema yra dirbtinai sureikšminama.
Jis pripažino, kad aptarnavimo sektoriuje dirbantys lietuviškai nekalbantys žmonės, pavyzdžiui, „Bolt“ vairuotojai, pavežėjai ar maisto išvežiotojai, gali kelti klausimų. Tačiau, jo teigimu, nemaža dalis jų yra studentai, kuriuos Lietuva pati įsileidžia mokytis.
V. Janulevičius taip pat svarstė, kad talentingus užsienio studentus būtų verta išlaikyti Lietuvoje, tačiau šalis to padaryti nesugeba. Jis kėlė klausimą ir dėl to, ar mokslo įstaigoms tokie studentai yra naudingi, nes jie atvyksta, susimoka už mokslą ir patys save išlaiko.
Jo vertinimu, net ir minimalų atlyginimą gaunantys darbuotojai, tarp jų – 80 tūkstančių vairuotojų, valstybei sugeneruoja reikšmingas pajamas. Tai, pasak jo, yra šimtai milijonų eurų, papildančių Lietuvos biudžetą.
Nuolatinius leidimus turi tik nedidelė dalis
Diskusijoje buvo pabrėžta, kad vos dešimtadalis Lietuvoje esančių užsieniečių turi nuolatinius leidimus gyventi. Kiti turi laikinus leidimus arba jų prašo ir dažniausiai atvyksta užsidirbti.
V. Sinica sutiko su daugeliu V. Janulevičiaus pateiktų statistinių faktų, tačiau pabrėžė, kad suskaidžius bendrą skaičių kasdienis pokytis niekur nedingsta. Jo teigimu, visuomenė vis tiek mato didelį bendrą šalies pasikeitimą.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad laikinas leidimas gyventi paprastai išduodamas dvejiems metams, tačiau vėliau gali būti pratęsiamas neribotą skaičių kartų. Todėl Lietuvoje yra žmonių, kurie tokius leidimus pratęsia penkerius, septynerius ar aštuonerius metus ir nesiekia nuolatinio leidimo.
Norint gauti nuolatinį leidimą, reikia laikyti egzaminus, pirmiausia – lietuvių kalbos. Tačiau jei žmogus to nesiekia, jis gali toliau gyventi Lietuvoje, jeigu legaliai dirba ir moka mokesčius, o leidimas buvo išduotas darbo pagrindu.
V. Sinicos vertinimu, tokiu atveju integracijos ir reikalavimų sistema iš esmės apsiriboja darbu bei mokesčių mokėjimu. Jis pripažino užsienio darbuotojus įsivežančių sektorių indėlį į ekonomiką ir biudžetą, tačiau teigė, kad būtina vertinti tris aspektus: ekonomiką, saugumą ir valstybės ateitį.
Jo teigimu, ekonomika iš migracijos gauna naudos, tačiau kartu kyla klausimas, kokios ekonomikos struktūros siekiama. Įsiveždama pigesnę darbo jėgą, Lietuva esą gali skatinti sektorius, kurie nėra našūs ir neinvestuoja į inovacijas.
V. Sinica migraciją taip pat įvardijo kaip iššūkį nacionaliniam saugumui. Jis priminė, kad buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis prieš kelerius metus viešai kalbėjo, jog su migrantų srautu greitai nepavyks susitvarkyti, o vėliau teigė, kad tarnybos jau nebesusitvarko.
Tuo metu migrantų iš Vidurinės Azijos šalių srautas buvo išaugęs iki dešimties kartų, tačiau institucijų pajėgumai atitinkamai nepadidėjo. Šiandien saugumo tarnybos ir Migracijos departamentas tikrina daugybę žmonių: dalis galimų grėsmių nustatoma dar prieš atvykimą, o kitos išaiškinamos vėliau.
Apibendrindamas V. Sinica teigė, kad vidutiniškai apie tūkstantis jau Lietuvoje esančių žmonių per metus pripažįstami keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui. Tokie asmenys turi būti išsiųsti iš šalies. Ar tūkstantis yra daug, galima vertinti skirtingai, tačiau faktas, kad rizikų esama, o ateityje jų gali daugėti.