Neseniai minima Oraus darbo diena dar kartą atkreipė dėmesį į darbo sąlygas ir atlygio dydį. Lietuvoje daugiausia diskusijų kelia klausimas, ar iš minimalios algos žmogus gali pragyventi. Gyventojai tvirtina, kad tokio atlygio nebeužtenka, tačiau darbdavių atstovai laikosi kitokios nuomonės.
Darbuotojų orumo temą laidoje aptarė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos valdybos narys Raimondas Tamošauskas ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovė Aurelija Maldutytė.
Orus darbas – ne vien atlyginimas
R. Tamošauskas priminė, kad profesinės sąjungos dar 2008 metais pradėjo kalbėti ne tik apie darbą, bet ir apie orų darbą. Jo teigimu, darbas negali būti vertinamas vien pagal gaunamą atlyginimą ar minimalią algą.
Pasak jo, pirmiausia žmogui būtina patenkinti bazinius poreikius – pavalgyti, apsirengti ir turėti kur gyventi. Vis dėlto kalbant apie darbą dažniausiai apsiribojama pačiu atlyginimo faktu, retai keliant klausimą, kokio dydžio pajamų žmogui iš tiesų reikia.
Profesinių sąjungų atstovas kritikavo tai, kad minimalus atlygis dažnai siejamas ne su realiais gyventojų poreikiais, o su tuo, kiek gali mokėti verslas. Jo teigimu, dirbantis žmogus neturėtų tik bandyti išgyventi ar praturtinti kitą. Atlygis turėtų leisti pasirūpinti būstu, maistu, drabužiais, vaikų išsilavinimu, atostogomis, sveikata ir ateitimi.
Orus darbas, R. Tamošausko nuomone, taip pat apima tinkamas darbo sąlygas ir saugumą.
Lietuvoje mirtinų nelaimių darbe – daugiau nei Europoje
Kalbėdamas apie nepakankamai aptariamą darbo orumo dalį, R. Tamošauskas išskyrė darbuotojų saugą. Jo pateiktais duomenimis, 2023–2024 metais Europoje vidutiniškai teko 1,6 mirtino nelaimingo atsitikimo šimtui tūkstančių žmonių, o Lietuvoje šis rodiklis siekė 3,4 – daugiau nei dvigubai.
Profesinių sąjungų atstovas pasakojo, kad prieš maždaug penkerius metus vykusiame darbų saugai skirtame seminare specialistai pabrėžė darbdavio atsakomybę. Jei darbuotojas dirba nesaugiai, pagrindinė atsakomybė tenka darbdaviui, nes būtent jis turi administracines priemones situacijai pakeisti.
Darbdavys privalo pasirūpinti tinkamomis darbo priemonėmis ir darbuotojo mokymu, tačiau, pasak R. Tamošausko, Lietuvoje to vis dar trūksta.
Darbdavių atstovė: minimalus atlygis nekvalifikuotam darbui pakankamas
A. Maldutytė teigė, kad teisės į orų darbą neigti negalima. Tačiau atlyginimo dydis, jos vertinimu, priklauso ir nuo paties žmogaus pasirinkimų: pasirengimo, įgytos specialybės bei lūkesčių, kokio gyvenimo jis siekia.
Darbdavių konfederacijos vadovė aiškino, kad dėl šių priežasčių atlyginimai skiriasi. Nekvalifikuotam darbui, jos manymu, gali būti mokamas minimalus atlygis, o jo dydžio turėtų pakakti, nes jis nustatomas pagal Europos Sąjungoje galiojančias taisykles.
Ji taip pat pažymėjo, kad Lietuva, palyginti su prognozuojamu vidutiniu darbo užmokesčiu, kai kuriais metais į priekį eina greičiau, nei turėtų.
A. Maldutytė atmetė teiginį, esą darbdaviai didina savo pajamas, bet nesidalija jomis su darbuotojais. Jos teigimu, Lietuvoje nuo darbdavio pajamų darbo užmokesčiui skiriama didesnė dalis nei vidutiniškai Europoje, todėl bendros šios problemos esą nėra.
Ji pabrėžė, kad reikėtų kalbėti apie konkrečias nesąžiningai veikiančias įmones, o ne visus skaidriai ir sąžiningai dirbančius darbdavius. A. Maldutytė ragino išlaikyti pusiausvyrą ir nereikalauti iš verslo to, ko jis objektyviai negali užtikrinti.
Profesinės sąjungos: mažiausiai vertinami darbai yra būtini
R. Tamošausko teigimu, nuolatinis grįžimas prie atlyginimo temos rodo, kad Lietuvoje tai tebėra viena svarbiausių problemų. Apie kitus darbo vietos aspektus, jo manymu, bus galima daugiau kalbėti tik tada, kai žmonės jausis finansiškai saugūs.
Jis nesutiko su požiūriu, kad mažai uždirbantis žmogus pats kaltas dėl netinkamai pasirinkto darbo. R. Tamošauskas rėmėsi oficialia statistika ir nurodė, kad Europoje atlyginimams tenka 55–56 proc. bendrojo vidaus produkto, o Lietuvoje – 46–48 proc.
Profesinių sąjungų atstovas klausė, kurių darbų visuomenei nereikia, jei jie nevertinami didesniu atlygiu. Jo teigimu, prie mažiausiai apmokamų profesijų priskiriami valytojai ir pagalbiniai darbuotojai, nors jų nebuvimas greitai būtų pastebimas.
R. Tamošauskas pateikė pavyzdį: jei direktoriaus kelias dienas nebūtų įmonėje, tai galbūt ne iš karto būtų pajusta, tačiau vieną dieną neatėjus valytojai ar įrengimų operatoriui, tai pastebėtų visi.