Jungtinėje Karalystėje gyvenantis lietuvis Valentinas (vardas pakeistas, tikroji tapatybė redakcijai žinoma) pats reguliuoja savo namų šildymą ir mano taip sutaupantis. Į naujienų portalą tv3.lt kreipęsis vyras klausė, kodėl panašaus sprendimo negalėtų pasirinkti Lietuvos daugiabučių gyventojai.
Maždaug 100 kv. m Valentino namas pastatytas prieš 6 metus, yra apšiltintas ir ribojasi su kaimynų būstais. Jame įrengtas dujinis šildymas, o gyventojas pats nustato šildymo bei karšto vandens temperatūrą. Jo vertinimu, tai leidžia gerokai sumažinti išlaidas, todėl savas šildymas Lietuvos butuose būtų pigesnis ir patogesnis.
Vieno namo sąskaitos nepakanka palyginimui
Valentinas nurodė kas mėnesį už dujas ir elektrą mokantis 87,63 svaro sterlingų (103,21 euro). Tiekėjo pateiktoje informacijoje taip pat prognozuojama, kad per metus šioms reikmėms kartu būtų išleidžiama apie 1 088 svarus sterlingų (1 281,5 euro).
JK dujų ir elektros tiekėja EDF nurodo, kad klientai gali mokėti vienodą sumą kiekvieną mėnesį arba atsiskaityti pagal konkretaus mėnesio suvartojimą. Vis dėlto Valentino įmoka apima ne tik dujas namui šildyti, bet ir elektros energiją.
VILNIUS TECH Pastatų energetikos katedros docentas Artur Rogoža pabrėžia, kad privataus namo ir daugiabučio lyginimas nėra tikslus. Norint objektyviai įvertinti energijos ar kuro sąnaudas, reikėtų atlikti kiekvieno pastato energinį auditą arba monitoringą, įvertinant ir klimato sąlygas.
Pasak docento, daugiabučio aukštis taip pat turi reikšmės: kuo pastatas aukštesnis, tuo mažesnė stogo dalis tenka vienam butui, todėl gali skirtis šilumos nuostoliai. Galutines sąnaudas lemia ir gyventojų skaičius, karšto vandens vartojimas, patalpų vėdinimas bei maisto gaminimas. Dėl to Valentino pateikta suma savaime neįrodo, kad autonominis šildymas Lietuvos bute būtų pigesnis.
Atsijungti galima, bet tik laikantis griežtos tvarkos
Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) patvirtino, kad buto savininkas turi teisę atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir pasirinkti kitą šildymo būdą. Centralizuoto šildymo atveju šiluma tiekėjo tinklais tiekiama visam namui.
Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Kadangi daugiabučio šildymo sistema laikoma bendrojo naudojimo inžinerine sistema, pertvarkos turi būti atliekamos pagal teisės aktų nustatytą tvarką, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų.
Todėl vienas gyventojas negali savo nuožiūra pakeisti bendrų namo šildymo vamzdžių. Pasirinktas sprendimas turi atitikti teisės aktus ir savivaldybės šilumos ūkio planą, kuriame nustatyta, kokie pastatų šildymo būdai galimi konkrečioje vietovėje.
Už reikalingą namo sistemų pertvarkymą, šildymo ir karšto vandens sistemų dokumentų bei šilumos paskirstymo tvarkos pakeitimus turėtų sumokėti pats buto savininkas. Papildomai kainuotų nauja šildymo įranga ir jos priežiūra. Taip pat reikėtų pakeisti sutartį su šilumos tiekėju dėl šilumos, naudojamos bendroms namo reikmėms.
Valentinas pasakoja galintis rinktis dujų ir elektros tiekėjus. Tačiau VERT aiškina, kad Lietuvoje centralizuotai šildomo daugiabučio buto savininkas negali pasirinkti kito šilumos tiekėjo nepakeitęs paties šildymo būdo. Kiek butų Lietuvoje yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo, VERT duomenų nekaupia.
Net atsijungus dalis mokėjimų išlieka
Autonominis šildymas nereiškia, kad buto savininkas visiškai išvengs su namo šildymu susijusių sąskaitų.
Atsijungęs nuo sistemos savininkas nebeturėtų mokėti už jo butui šildyti skirtą energiją, tačiau privalėtų atsiskaityti už jam tenkančią šilumos, sunaudotos bendroms pastato reikmėms, dalį ir vykdyti kitas teisės aktuose nustatytas bendraturčio pareigas.
Tai reiškia, kad tektų prisidėti prie bendrų šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros ir kas mėnesį mokėti už savo dalį bendroms namo reikmėms sunaudotos šilumos.
Šiai daliai gali būti priskiriama šiluma, naudojama laiptinėms bei kitoms bendroms patalpoms šildyti, taip pat šiluma, prarandama namo vamzdynuose ir kituose šildymo sistemos įrenginiuose.
Konkreti suma priklausytų nuo daugiabučio šildymo sistemos ir šilumos paskirstymo tvarkos. Jei bute liktų bendros karšto vandens sistemos elementų, pavyzdžiui, „gyvatukas“, savininkas ir toliau mokėtų už karšto vandens temperatūros palaikymą.
A. Rogožos teigimu, buto atjungimas nuo šildymo ir karšto vandens sistemų sukelia daug teisinių, techninių bei finansinių klausimų ir savininkui, ir visai namo bendruomenei. Bendri vamzdžiai gali ir toliau būti nutiesti per atsijungusį butą, o šiluma į patalpas gali patekti iš gretimų būstų.
Dėl šios priežasties docentas nenorėtų vertinti tokio sprendimo ekonominės naudos: tai, kas vienam butui gali būti naudinga, kitam gali tapti žalinga.
Sąskaitą galima mažinti ir neatsisakant centrinio šildymo
Norint reguliuoti temperatūrą bute, nebūtina atsijungti nuo bendros sistemos. A. Rogoža siūlo naudoti termostatinius ventilius – ant radiatorių montuojamus reguliatorius, kuriais keičiama į radiatorių patenkančio karšto vandens dalis.
Sumažinus temperatūrą galima taupyti šildymo išlaidas, tačiau, nesant individualios apskaitos, sutaupyta šiluma bus paskirstyta visiems namo gyventojams.
Kad mažesnis konkretaus buto šildymas labiau atsispindėtų jo sąskaitoje, reikėtų viso namo sprendimo. Atnaujinant šildymo sistemą ant radiatorių galima įrengti šilumos daliklius. Jie padeda nustatyti, kiek šilumos atidavė kiekvienas radiatorius, ir pagal tai paskirstyti namo šildymo išlaidas butams.
Vis dėlto VERT pabrėžia, kad daliklis tiesiogiai nerodo buto suvartotų kilovatvalandžių. Vien jo rodmens nepakanka sąskaitai apskaičiuoti – išlaidos paskirstomos pagal konkrečiame name taikomą tvarką.