Juodkrantėje nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro darbuojasi laivadirbiai – čia statomas tradicinis Kuršių marių laivas kurėnas. Po Antrojo pasaulinio karo tokie plokščiadugniai laivai buvo praktiškai nebenaudojami, nors senieji pamario gyventojai jais ne tik žvejodavo, bet ir gabendavo šieną, gyvulius bei prekes, taip pat plaukdavo į pamaldas.
Statomas kurėnas bus pavadintas „Rėza“. Meistrai, kiek įmanoma, vengia elektrinių įrankių. Laivadirbys Saulius Sakalas aiškino, kad taip daroma ne dėl vaizdo, o siekiant didesnio medienos atsparumo: rankiniais įrankiais apdirbtas paviršius yra patvaresnis.
Kurėnais šiandien vadinamos tradicinės plokščiadugnės Kuršių marių žvejų burvaltės. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos jau XIV–XV amžiais. Pats pavadinimas siejamas su kurėniniu tinklu, nors panašios konstrukcijos valtys galėjo būti vadinamos ir kiudelvaltėmis, bradinėmis ar venterinėmis – pavadinimą neretai nulemdavo naudotas žvejybos tinklas.
„Rėzos“ statybos iniciatorius Dominykas Chlebinskas teigė, kad paskutinis kurėnas Kuršių nerijoje buvo pastatytas prieš 35 metus. Jį, pagal senus vokiškus brėžinius, statė amžiną atilsį Eduardo Jonušo.
Kurėnais gabendavo ir gyvulius, ir prekes
Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kurėnai buvo kasdienio gyvenimo dalis. Jais žvejodavo, gabendavo šieną, gyvulius ir įvairias prekes, o kai kada plaukdavo net į pamaldas. Įprastas kurėnas turėdavo du stiebus, didžiąją ir mažąją bures bei trikampę raginę burę. Tam tikromis žvejybos sąlygomis būdavo keliama ir ketvirtoji, bruma vadinama burė.
Laivų statybos meistras Vaidotas Bliūdžius pasakojo, kad „Rėza“ turės pagrindinį didįjį stiebą ir dvi bures. Mažesnis stiebukas tradiciškai buvo labiau skirtas žvejybai.
Kadangi Kuršių marios yra seklios, kurėnai buvo plokščiadugniai. 4–5 tonų laivas galėdavo turėti vos 30–40 centimetrų grimzlę. Siekiant, kad buriuojant jo vėjas nenuneštų į šoną, laive būdavo įrengiami šoniniai švertai, vietinių vadinti šliūžėmis.
Kurėnų ilgis svyravo nuo 10 iki 12 metrų, o statomas „Rėza“ bus vienas iš didesnių – jo ilgis sieks apie 12 metrų.
Anksčiau kurėną dažniausiai statydavo paties žvejo sodyboje. Maždaug iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pas užsakovą atvykdavo laivadirbys, jo pameistrys ir vienas arba du mokiniai. Bortams naudotos 2–3 metus džiovintos ąžuolo lentos, o dugnui – pušis. Pušis rinktasi ir dėl mažesnės kainos.
Šiuo metu ąžuolinės lentos specialioje kameroje garinamos 12 valandų, palaikant 100 laipsnių temperatūrą. Į krosnį pilamas vanduo virsta garais, o išimtas įkaitusias lentas per 10–15 minučių reikia išlenkti. Atvėsusios jos tam nebetinka.
Vėtrungė kadaise buvo laivo „valstybinis numeris“
Kurėnų vinis, grandines ir apkaustus rankomis kaldavo vietos kalvis, o bures siūdavo iš lino arba medvilnės. Tarpams sandarinti buvo naudojamas grynas vilnonis veltinis. Prieš jį įdedant, lentų šonai būdavo patepami derva.
Neatsiejama kurėno dalis buvo ir vėtrungė. Nuo 1844 metų valdžia įpareigojo Kuršių marių žvejybines valtis žymėti gyvenvietėms priskirtais ženklais. Ilgainiui šie praktiški ženklai tapo puošniomis Kuršių marių vėtrungėmis.
Vėtrungė padėdavo nustatyti, iš kurios gyvenvietės atplaukė žvejys. Joje taip pat galėjo būti informacijos apie šeimos dydį, žvejo kategoriją ir kitus dalykus.
Po karo pamarį užplūdus naujakuriams ir išplitus motoriniams laivams, kurėnų tradicija beveik išnyko. Tačiau „Rėza“ į Kuršių marias turėtų būti nuleistas kitais metais.