Apie vaikų naudojimąsi ekranais laidoje diskutavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Aušrinė Levinskaitė, vaikų psichiatras Linas Slušnys ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė bei priklausomybių specialistė Aušra Norė.
Kalbėdama apie dabartinę situaciją, I. Skuodienė teigė, kad tyrimo rezultatai jos nenustebino – jie dar kartą patvirtino jau žinomą ekranų poveikį vaikų emocinei sveikatai, santykiams ir kalbiniams gebėjimams.
Darželių darbuotojos pastebi, kad vaikų kalba tampa ne tokia sklandi ir išraiškinga, siaurėja jų žodynas. Kai kuriais atvejais vaikai iš lietuviškų šeimų angliškai kalba lengviau nei lietuviškai. Pasak I. Skuodienės, galima manyti, kad prie „YouTube“ filmukų jie praleidžia daugiau laiko nei bendraudami su tėvais.
Ekranų naudojimas, jos teigimu, atsispindi ir vaikų akademiniuose pasiekimuose bei santykiuose. Vis dėlto lieka klausimas, kas yra priežastis, o kas – pasekmė: ar ilgas buvimas prie ekranų sukelia emocinių ir socialinių sunkumų, ar vaikai, jau susiduriantys su tokiais iššūkiais, prie ekranų praleidžia daugiau laiko, nes taip bando pasijusti geriau.
Ar problemą išspręstų draudimai?
I. Skuodienė mano, kad pirmiausia reikėtų stebėti, domėtis ir kalbėtis su vaikais, o tuomet kartu susitarti dėl taisyklių. Ne mažiau svarbu, kad patys suaugusieji rodytų pavyzdį ir laikytųsi priimtų susitarimų.
Šeimose, pasak jos, dažnai trūksta bendrų taisyklių, nes telefonai įtraukia ir suaugusiuosius. Kartais šeimos nariai net susirašo žinutėmis, kad maistas jau paruoštas ir galima ateiti valgyti.
Vertinant ekranų laiką svarbu atsižvelgti ne tik į valandų skaičių, bet ir į tai, ką jis pakeičia vaiko gyvenime. Didžiausia rizika kyla tuomet, kai ekranai išstumia miegą, skaitymą, namų darbus, fizinį aktyvumą, gyvą bendravimą su šeima ir draugais.
Tėvams I. Skuodienė siūlo pirmiausia paklausti savęs, į ką jų vaikas išmaino laiką prie ekranų. Pakvietus jį į lauką paspardyti kamuolio, pasivažinėti dviračiu, pažiūrėti filmą, nueiti į kiną ar pasivaikščioti, ekranų laikas gali susidėlioti natūraliai ir jo nebereikėti tiek daug.
Ar visiškas draudimas būtų įmanomas ir veiksmingas, pašnekovė pavadino diskusiniu klausimu. Ji atkreipė dėmesį, kad telefonus ar planšetes jau galima pamatyti net vežimėliuose sėdinčių vaikų rankose. Mieste ir prekybos centruose, jos pastebėjimu, maždaug kas trečiame ar ketvirtame vežimėlyje važiuojantis vaikas naudojasi telefonu arba planšete.
Specialistas: tai – tarsi kapituliacija
Diskusijoje taip pat klausta, ar trys, keturios ar šešios valandos per dieną prie ekranų yra itin žalingos moksleiviams, jaunimui ir vaikams, taip pat ar draudimai galėtų išspręsti šią problemą.
Buvo teigiama, kad Australijos veiksmai ir Europos Komisijos svarstomi sprendimai tam tikra prasme primena kapituliaciją. Tai reikštų pripažinimą, kad visuomenė nebesugeba suvaldyti proceso, o ekranai vaikus įtraukia taip stipriai, jog su tuo tampa sunku konkuruoti.
Be laiko švaistymo, problema esą yra ir didelis prastos informacijos kiekis, kurį vaikai gauna naudodamiesi ekranais. Vaikų psichiatras L. Slušnys teigė, kad šių reiškinių pasekmes specialistai mato savo skyriuose, ligoninėse ir ambulatorinėje grandyje.
Jis pabrėžė, kad suaugusieji dažnai susiduria ir su kitu sunkumu – nemoka vaikams pasiūlyti patrauklios alternatyvos ekranams.