Prie pat Kaliningrado įsikūrusiame Vištytyje kasdienybė iš esmės nepasikeitė. Vietos gyventojų netrikdo nei Rusijos keliama grėsmė, nei dėl jos pasienyje dislokuoti Lietuvos kariai, padedantys pasieniečiams patruliuoti.
„Nėra čia kažko tokio baisaus, kaip daug kur dabar skaitau“, – BNS sakė Sandra, skubėjusi namo su glėbiu maisto produktų.
31-erių moteris – viena iš vos kelių šimtų Vištyčio, esančio Vilkaviškio rajone, gyventojų. Rudenį miestelio centre ramu: dauguma vietinių laiką leidžia namuose, o aikštėje matyti tik pavieniai žmonės, skubantys į parduotuvę.
Sandra teigė, kad gyvenimas miestelyje teka įprasta vaga. Jos teigimu, labiausiai pastebima tai, kad pasienyje dažniau patruliuojama ir kartais matomi kariuomenės automobiliai. Tačiau kitų pokyčių ji nepastebi ir dėl saugumo padėties regione baimės nejaučia.
Moteris sakė, kad Vištyčio gyventojai nesirengia ypatingam scenarijui ir nekaupia atsargų slėptuvėse – gyvena taip, kaip ir kiti žmonės Lietuvoje. Karius ji matanti ne nuolat: jie kartu su pasieniečiais atlieka tarnybą, o gyventojų tikrinimo tvarka, jos teigimu, iš esmės nesikeičia.
Ežeras, per kurį eina siena
Kariuomenė VSAT pareigūnams talkina nuo spalio pradžios. Maždaug 100 karių pasienyje turėtų dirbti iki lapkričio vidurio.
Valdžia šį sprendimą aiškina kaip prevencinę priemonę, kurios imtasi reaguojant į galimą naują mobilizacijos bangą Rusijoje. Institucijos pabrėžia, kad grėsmės lygis pasienyje nėra padidėjęs.
VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Vištyčio užkardos vadas Rimantas Kundreckis sakė, kad galimi dezertyrai valstybės sieną gali mėginti kirsti tiek sausuma, tiek vandeniu. Todėl sustiprintas stebėjimas vykdomas sausumoje, vandens telkiniuose ir ore.
Skaičiuojama, kad pasitelkus kariuomenę patruliavimo pasienyje su Kaliningradu intensyvumas beveik padvigubėjo.
Bendras Lietuvos ir Rusijos sienos ilgis, įskaitant teritorinės jūros ribą, siekia beveik 300 kilometrų. Siena driekiasi per lygumas, miškus ir vandens telkinius, o vakarinėje Vilkaviškio rajono dalyje esantį Vištytį nuo Kaliningrado skiria ežeras.
Vandeniu leidžiamos plaukiojimo ribos pažymėtos ryškiais raudonais kuoliukais. Juos praplaukus dar maždaug 50 metrų, matyti geltonų kuoliukų eilė, žyminti Lietuvos teritorijos pabaigą.
Nuo liepto, prie kurio švartuojasi pasieniečių kateriai, už kelių šimtų metrų galima išvysti Rusijos vėliavą.
Ežerą stebi kameros, jame patruliuoja pasieniečių kateris. R. Kundreckis teigė, kad sustiprinta kontrolė padėjo sumažinti netyčinių sienos pažeidimų skaičių.
Anksčiau žvejai ar poilsiautojai kartais nepastebėdavo, kad artėja prie Rusijos teritorijos. Dabar pasieniečiai apie galimą pažeidimą gali įspėti iš anksto – susisiekti žmonių pateiktais telefono numeriais arba priplaukti kateriu.
Plaukiant Vištyčio ežeru su pareigūnais, kontrolę galima pamatyti iš arti. Pastebėję kitą valtį, pasieniečiai sulėtina greitį, apžiūri joje esantį žmogų, įvertina atstumą iki pažymėtos ribos ir, kontakto neužmezgę, plaukia toliau.
Naujausias pažeidimas Vištyčio užkardoje užfiksuotas metų pradžioje. Tuomet du Rusijos piliečiai į Lietuvą pateko eidami per užšalusį ežerą. Įprastai per metus nustatoma apie dešimt panašių pažeidimų.
Kariams – galimybė perimti pasienio patirtį
Prie sienos apsaugos misijos prisideda ir KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės kariai. Jos kuopos vadas Leonas Ruzgas sako, kad ši tarnyba naudinga ne tik šalies saugumui, bet ir karių tobulėjimui.
Pasak jo, pasieniečiai naudoja įvairias technologijas ir sistemas, kurių kariuomenėje dėl kitokios veiklos specifikos neprireikia. Todėl kariams naudinga susipažinti su pasienio darbu, pasidalyti patirtimi ir perimti veiksmingus sprendimus.
R. Kundreckis taip pat pabrėžė, kad tokia praktika vertinga ne vien eiliniams kariams ar pasienyje dirbantiems pareigūnams, bet ir vadams. Jo teigimu, jei ateitų diena X, tiek kariai, tiek vadovybė jau būtų susipažinę su konkrečia pasienio aplinka ir jos ypatumais.
Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė stiprina Kudirkos Naumiesčio, Šilgalių, Rokiškio ir Kazimiero Skučo užkardų pajėgas.
Kariai pasienyje keičiami maždaug kas keturias–penkias dienas. Dažniausiai siunčiami vis kiti žmonės, nors norintieji gali į misiją vykti ir pakartotinai.
L. Ruzgo teigimu, karių grafikai derinami prie VSAT pareigūnų budėjimo, o jų įgaliojimai praktiškai nesiskiria. R. Kundreckis pridūrė, kad kariai atsivežė ir įrangos, naudojamos sausumos teritorijai bei oro erdvei stebėti.
Užkardos vadas sakė nematantis požymių, kurie rodytų didesnę grėsmę. Kitoje sienos pusėje vykstančius veiksmus jis vertina kaip įprastą kasdienę tarnybą, nors pastebi dažnesnius karinių naikintuvų skrydžius, girdimus sprogimus poligone Kudirkos Naumiesčio kryptimi ir aktyviau prie sienos skraidančius sraigtasparnius.
„Aš gimiau su rusais“
Netoli Vištyčio ūkį turintis Virginijus Dapkus sustiprintą pareigūnų dėmesį saugumui vertina skeptiškai. Į žvejybą susiruošęs vyras BNS sakė gimęs ir užaugęs kartu su rusais, juos gerai pažįstantis, todėl valdžios kalbos jam kelia juoką. Jo manymu, žmonės tiesiog gąsdinami, o valdžia turi savų tikslų.
V. Dapkus sakė Vištytyje besijaučiantis gerai, tačiau apgailestavo, kad nebegali žvejoti kitoje ežero pusėje. Jo teigimu, dabartinis laimikis Lietuvos pusėje, kurią vietiniai vadina pelke, nė iš tolo neprilygsta ankstesniam.
Anksčiau Vištyčio ežere žvejodavo ir 93-ejų buvęs tremtinys Pranas Stankevičius. Dabar jis sako nebegalintis statyti tinklelio, nes ežeras yra nuolat stebimas, o žvejyba tapo labai suvaržyta.
Gatvėje automobilį tvarkęs vyras pasakojo anksčiau mėgdavęs vykti į Kaliningradą, kur kartu su kitais prekiaudavo. Vis dėlto dabartinę kontrolę pasienyje jis supranta: Lietuva turi saugoti savo sieną.