Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynai temperatūra pakilo iki 41 °C. Iš pradžių ji manė susirgusi sunkia infekcija, todėl ryte kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų rezultatai paskatino mediką ją siųsti į skubiosios pagalbos skyrių.
Pati būdama gydytoja Martyna suprato, kad padėtis gali būti rimtesnė. Tačiau tuo metu jai labiau rūpėjo ne sveikata, o darbas.
Ji prisimena, kad labiausiai nerimavo dėl to, kas per Kūčias pakeis ją budėjime. Martyna tikėjosi, jog kelių dienų gydymo antibiotikais pakaks ir ji pasijus geriau. Dabar ji pripažįsta, kad tokios mintys atspindėjo tuometį gyvenimo tempą: darbo grafikas buvo labai intensyvus, o poilsiui beveik nelikdavo laiko.
Skubiosios pagalbos skyriuje 32-ejų moteris išgirdo diagnozę – ūminė leukemija.
Ši žinia Martyną sukrėtė. Ji sako iš karto pagalvojusi, kad gyvenimas baigėsi. Diagnozė ypač išgąsdino ir dėl profesinės patirties: rezidentūros metu ji buvo dirbusi hematologijos bei onkologijos skyriuose, mačiusi sunkiai sergančius pacientus, todėl leukemiją laikė viena baisiausių ligų.
Šiandien, po chemoterapijos ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos, Martyna apie savo patirtį pasakoja tam, kad ką tik diagnozę išgirdę žmonės matytų ne vien būsimą gydymą, bet ir galimą gyvenimą po jo.
Diagnozė nėra visas žmogaus gyvenimas
Martynos istorija pasakojama asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame savo patirtimi dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos darbuotojai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbant apie vėžį dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia.
Pasak jos, po diagnozės lengva patikėti, kad nuo šiol viską užgoš liga. Todėl svarbu rodyti žmones, kurie gydymą praėjo ir sugrįžo į gyvenimą – kartais kitokį, pakeitusį prioritetus, tačiau visavertį. Tokios istorijos negarantuoja, kad kiekvieno paciento kelias bus toks pat, bet padeda pamatyti ateitį ir mažina su onkologinėmis ligomis susijusią stigmą.
Kitų žmonių pasakojimai buvo reikšmingi ir pačiai Martynai. Pirmąsias dienas ligoninėje ji prisimena menkai, o sukrėtimą išgyveno visa šeima. Didžiausia atrama tapo vyras, sesuo, draugai, kolegos, vėliau – gydytojai ir slaugytojai.
Dar pirmąjį mėnesį ligoninėje Martyna atrado projekto „Drąsos ambasadoriai“ istorijas. Kai kurie pasakojimai buvo tokie sudėtingi ir kupini komplikacijų, kad ji ėmė savo situaciją vertinti kiek kitaip – suprato, jog jos būklė nėra pati blogiausia, nes ji nebuvo reanimacijoje.
Kitų žmonių patirtys padėjo pažvelgti į ligą iš kitos perspektyvos ir priminė, kad gyvenimas po diagnozės nesustoja.
Planai padėjo išlaikyti ryšį su ateitimi
Gydymas užtruko. Iš pradžių Martynai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras buvo rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, o transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį moteris vadina sunkiausiu tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji rašė dienoraštyje, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Tačiau net ir ligoninėje Martynai buvo svarbu nepamesti ryšio su gyvenimu, laukiančiu už jos sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, ji žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins sugrįžusi namo. Ji svajojo apie keliones ir šalis, kurių dar nebuvo aplankiusi. Planai bei dalykai, kurių galima laukti, padėjo išlaikyti viltį.
Jėgų suteikė ir žmonės, kurie patys buvo susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido Martynai pasijusti suprastai ir pamatyti, kad po diagnozės įmanoma tęsti gyvenimą.
Šiandien drąsą ji sieja su gebėjimu net sunkiausiomis aplinkybėmis pastebėti tai, kas padeda judėti pirmyn – mažą gerą dalyką, „saulės spindulėlį“ ar priežastį tikėti, kad viskas bus gerai.
Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui Martyna pirmiausia leistų išsigąsti. Baimė, jos teigimu, yra visiškai suprantama, todėl nereikia iš karto būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Vis dėlto svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko ir planuoti, ką bus galima veikti pasveikus.
Sunki liga tapo naujo gyvenimo pradžia
Martynai liga tapo ne tik išbandymu, bet ir galimybe iš naujo įvertinti gyvenimą, kuriame anksčiau didelę vietą užėmė darbas.
Ji sako, kad liga suteikė antrą šansą. Iki tol nuolat skubėdama ir siekdama rezultatų Martyna buvo pamiršusi, kas jai iš tiesų svarbu. Dabar ji supranta, kad nereikia niekam nieko įrodinėti ar aukoti savęs žmonėms, kurie nevertina jos darbo, laiko ir pastangų. Liga privertė sustoti ir išmokė labiau saugoti savo sveikatą bei būti sąžiningai su savimi.
Po gydymo pasikeitė ne tik jos prioritetai, bet ir kasdienybė. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos skausmas pasitraukė – tai leido iš naujo įvertinti galimybę laisvai judėti.
Dabar moteris stengiasi daugiau pažinti pasaulį, meną ir istoriją, įgyvendina anksčiau atidėliotas svajones. Ji ypač džiaugiasi, kad transplantacija padėjo išgyti ir nuo reumatoidinio artrito, todėl gali judėti nejausdama nuolatinio skausmo.
Iš šios patirties Martyna sako išmokusi kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Apie ligą ji kalba ir todėl, kad kiti sergantieji žinotų: diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Jos pačios atveju tai tapo visiškai naujo gyvenimo etapo pradžia ir paskatino iš esmės peržiūrėti vertybes, santykį su darbu, aplinkiniais bei savimi.
Nepažįstamas donoras tapo jos išsigelbėjimu
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nėra sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras.
Kažkur esantis nepažįstamas žmogus sutiko tapti donoru ir taip išgelbėjo Martynai gyvybę. Ji tai vadina medicinos stebuklu.
Po ligos Martyna kitaip supranta ir pačią sėkmę. Anksčiau ji dažniausiai buvo siejama su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais gyvenimo tikslais. Dabar moteris mano, kad verta kalbėti ir apie kitokią sėkmę – apie žmogų, kuris susirgo, ištvėrė gydymą, išgyveno sunkias dienas ir sugrįžo į gyvenimą.
Tokios patirtys dažnai priverčia iš naujo įvertinti vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Martynos įsitikinimu, kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau onkologinė liga bus apgaubta baimės ir stigmos.